Bendrovei „Vėjo projektai“ šį technologinį proveržį pavyko pasiekti bendradarbiaujant su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Tai yra lengviausias elektrinis autobusas rinkoje, todėl jam reikia mažiau energijos ir pakanka mažesnių baterijų.  Be to, įprasta autobuso konstrukcija yra permastyta iš pagrindų, o jo kompozitinis kėbulas turi jachtos dizaino bruožų, jis pagamintas naudojant perdirbtą PET plastiką.

Ką Tau reiškia dirbti prie elektrinio klaipėdietiško elektrobuso „Dancer“?

Galimybę būti tuo mažu sraigteliu, tos didelės „dvylikos metrų mašinos”, kurią mes kartais dar vadiname “inžineriniu kūdikiu”, kuris yra didelių norų, užsispyrimo, pasišventimo ir begalės valandų protinio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Tai pat priklausyti šeimai, kuri ne tik kad gamina autobusus, tačiau neša visuomenei gerą žinią, kad, – „ei, mes galime gyventi švaresnėje, saugesnėjė ir sveikesnėje aplinkoje”, trumpai tariant - gražus ir nesavanaudiškas bendras tikslas dėl kitų.

Techniškai ir ekologiškai pažangus elektrinis autobusas išskiria savo patrauklumu ir techninėmis galimybėmis?

Pirmiausia šiais elektriniais autobusais yra norima pasakyti, kad reikia atsikratyti minčių, kad autobusai yra lėti, orą teršiantys, garsiai dirbantys ir miesto vaizdą dergiantys objektai.

Kuo konkrečiai tenka prisidėti?

Projektuoju elektros laidynus (pynes), daugialaidines sistemas, paprasčiau kalbant - elektrinių laidų tinklą, kuris yra išsiraizgęs visame autobuse lyg nervai žmogaus kūne. Tačiau kaip bebūtų, mūsų darbai labai glaudžiai rišasi ir su kitos srities inžinieriais, tai kartais tenka spręsti ir visai kito pobūdžio problemas.

Kas paskatino pasirinkti elektros inžinieriaus specialybę Klaipėdos universitete?

Kai mintyse aiškiai suvokiau, kad „taip, jau apsisprendžiau, studijuosiu elektros inžineriją”, lemiamą tašką padėjo draugas. Jis jau studijavo tuo metu Klaipėdos universitete būtent elektros inžineriją. Jis džiaugėsi, kad atrado puikius dėstytojus, įdomias paskaitas ir erdvę tobulėjimui. Tad, prisiklausęs teigiamų atsiliepimų - neabejojau.
Baigęs studijas buvau motyvuotas įgyti dar daugiau praktinių žinių, tai ieškojau darbo orientuodamasis ne į atlyginimą, o į faktą, kad darbo metu galėčiau įgyti daugybę praktinių žinių. Ir iki šiol atsimenu, kad tik gavęs pirmąjį atlyginimą visus pinigus išleidau dažnio keitikliui (prietaisui valdyti elektros variklius). Ir tai kad tėvelis davė drausmės, grįsdamas, kad mano kambaryje esantis elektros variklis gali supleškinti namo elektros instaliaciją. Ir viskas tai buvo dėl to, kad išmokčiau perkelti mintis, idėjas iš popieriaus į realybę, Tai yra pagrindinė motyvacija, kuri ir „veža“ iki šiol mane, nes patiriamas džiaugsmas kai matai veikiančią idėja ar svajonę yra nenupasakojamas.

Tai ne tik darbas, tačiau ir svarbi gyvenimo dalis, hobis?

Prisipažinsiu, buvo laikas kai tikrai sirgau ūmia „pasidaryk pats” liga. Ypač studijų metais, kai viskas buvo po ranka: žinios, įranga, entuziastų būreliai. Ir ši „liga” mane kamavo ligi tol, kol šį poreikį užpildė darbas visu 100 proc.

Kaip apibūdintum inžinieriaus darbą? Kas šioje srityje įdomiausia?

Inžinierius - tai „stebukladarys”, paverčiantis svajones į realybę. Būtent kūrybiškumas ir „žodžio virtimas į kūną” išskiria šią profesiją iš kitų. Būtent todėl ši sritis man ir įdomi.

Kaip šią profesiją pristatytumėte būsimiems studentams? Kokie laukia atradimai ir iššūkiai?

Paimkime paprasčiausia pavyzdį: jeigu palygintume dvi kėdes, iš kurių vieną padarė savamokslis meistrelis, o kitą - inžinierius, tai vienas iš būdų, kuris jums leistų atskirti, kieno kėdė daryta - tai kėdės kojos laužimo testas. Po šio testo šalia inžinieriaus suprojektuotos kėdės voliotųsi oro pagalvė! (juokiasi). Tad remiantis šiuo pavyzdžiu, noriu pasakyti, kad inžinieriaus profesija yra labai kūrybiška, tad atradimų čia gausu. Grįžtant prie kėdės, tam kad kojai lūžus išsiskleistu oro pagalvė reikėtų nemažai pasukti galvą, tačiau atradimo džiaugsmas atperka visa triūsą.