Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos instruktorius kpt. A. Sinevičius sako jau vaikystėje susižavėjęs karyba – entuziastingai žaisdavo karą, rikiuodavo kareivėlius, inicijuodavo kovas.
„Buvau labai aktyvus, vietoje nenustygstantis vaikas, – į nerūpestingas vaikystės dienas nusikelia kariškis. – Rimčiau su karyba susidūriau gal dešimtoje klasėje, kai draugų paragintas įstojau į Šaulių sąjungą, kuri man tapo puikia profesinio orientavimo mokykla. Tad baigus mokyklą buvo labai aišku, kur sukti – pasirinkau kario kelią. Tėvai į mano pasirinkimą žiūrėjo atsargiai. Mama siūlė stoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, tačiau tvirtai žinojau, kur noriu mokytis, todėl nesiblaškiau bei kitų variantų nesvarsčiau.“
Sunkumų nestigo
Įstoti į Lietuvos karo akademiją A. Sinevičiui nebuvo taip paprasta – iš pirmo karto nepavyko. Tačiau tai nesumažino jo noro siekti savo svajonės.
„Mokykloje nebuvau nei pirmūnas, nei blogiausias mokinys, tiesiog buvau labiau pašėlęs. O kai sužinojau, kad neįstojau į trokštamą aukštąją mokyklą, irgi labai nenusiminiau, nes ketinau bandyti kitąmet, – pasakoja jis. – Visgi aplinkybės taip susiklostė, kad vienam studentui pasitraukus iš kurso į jo vietą priėmė mane. Tad nereikėjo laukti kitų metų. Turėjau susiruošti labai greitai – per naktį mama išmokė siūti, paaiškino svarbiausius dalykus, kurių gali prireikti mokantis karo akademijoje.“
Pradėjęs krimsti mokslus A. Sinevičius davė sau pažadą – daryti viską, kad akademiją pabaigtų kaip tik įmanoma geriausiai. Šio pažado laikėsi ir mokslus baigė būdamas sąraše tarp geriausiųjų.
„Mokslo svarbą gyvenime įvertinau tik įstojęs į aukštąją mokyklą, – atvirai sako pašnekovas. – Iš pradžių mokslai tiek fiziškai, tiek psichologiškai nebuvo lengvi. Patys sunkiausi, ko gero, buvo pirmieji trys studijų mėnesiai, kai reikėjo perprasti sistemą, prisitaikyti prie naujo griežto režimo, dienotvarkės. Tai buvo didelis iššūkis. Tuo metu daugiausiai įstojusiųjų ir atkrenta, juk staiga nuo mamos keptų bandelių ir patogaus gyvenimo namuose turi pereiti prie kareiviškos košės ir griežtos disciplinos. Einant šiuo keliu reikėjo išmokti greitai prisitaikyti prie naujos tvarkos.“
Kariuomenė – ne karštakošiams
Karininkas pasakoja, kad studijuojant sunkiausia buvo priprasti prie didelio fizinio krūvio. Reikėjo mokytis ir valdyti savo emocijas, į besikeičiančias situacijas reaguoti ramiai.
„Karštakošiams čia ne vieta, – pabrėžia jis. – Ir esamai tvarkai prieštarauti negali. Žinoma, savo nuomonę reikšti, teikti pasiūlymus tikrai gali. Pats priklausiau kariūnų tarybai, buvau aktyvus. Supratau, kad šiuolaikinė kariuomenė nėra tokia, apie kokią pasakojo tėvai ar seneliai. Šiandien galima drąsiai reikšti savo nuomonę, tačiau kartu ir privalu laikytis nustatytos tvarkos, paisyti hierarchijos principų. Greitai suvoki, kam reikalingos taisyklės – jos gali apsaugoti nuo pavojingų situacijų ateityje, net išgelbėti gyvybę.“
A. Sinevičius sako džiaugiasi, kad studijų laikais išmoko sveiko užsispyrimo bei siekti didelių tikslų. Išlavintus įgūdžius dabar nesunkiai gali pritaikyti daugelyje gyvenimo sričių. Baigus mokslus jau gali vadovauti dideliam būriui, skirtingą patirtį turinčių žmonių.
Nebijoti pokyčių
Kpt. A. Sinevičius sako, kad baigęs studijas esi užtikrintas, jog neliksi be darbo.
„Jaunesniųjų karininkų, leitenantų, būrio vadų šiandien labai trūksta, – teigia karininkas. – Pats jau dešimt metų dirbu tai, ko mokiausi ketverius metus. Darbo ieškoti man nereikėjo – baigęs mokslus žinojau, kad būsiu paskirtas dirbti į Tauragę, kur galėsiu pradėti tarnybą. Dar po pusmečio buvau perkeltas į Ruklą. Būdamas labai jaunas įgijau daug vadovavimo patirties. Kai atvykau į Ruklą vadovauti būriui, prieš mane stovėjo profesinės karo tarnybos kariai, turintys didelę patirtį misijose. Reikėjo vadovauti, sutarti bei būti autoritetas žmonėms, kurie įgiję daugiau profesinės patirties. Bet tokie iššūkiai padeda tik dar labiau augti ir tobulėti.“
Kiekvienas, svarstantis, ar eiti šiuo keliu, turėtų žinoti, kad kariuomenė – tokia organizacija, kuri gali tave išsiųsti į misiją ir kitoje šalyje. Tad reikia gebėti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Pasirinkus šį kelią galima realizuoti save skirtingose srityse. „Vieni save atranda kinologijoje, kiti – inžinerijoje, treti supranta, jog juos labiausiai vilioja piloto kelias, o yra ir menininkų, kurie groja kariuomenės orkestre. Kariuomenė – didelė organizacija, kurioje yra daug sričių ir gali rasti sau labiausiai tinkamą, – teigia pašnekovas. – Norintiems ramesnės veiklos gali patikti analizės specialisto pozicija, geras programuotojas irgi ras čia vietą. Tie, kuriems reikia adrenalino ir mėgsta nardyti, gali eiti į kovinių narų tarnybą. O jei norisi plaukioti laivais po pasaulį, galbūt savo vietą pavyks rasti karinėse jūrų pajėgose.“
Saugumas – svarbiausia
Paklaustas, kiek realiai kariui tenka susidurti su pavojais, kpt. A. Sinevičius sako, kad jų pasitaiko.
„Visgi daug kas priklauso nuo to, kur tarnauji. Ir mano kelyje jų buvo, tačiau kai pats būni pasirūpinęs saugumu, tada drąsiau gali daryti daugelį dalykų: ir pastatus šturmuoti, ir su sraigtasparniais skraidyti, ir su kinologais drauge operacijas vykdyti. Šiais laikais saugumas kariuomenėje – svarbiausias dalykas, – pabrėžia jis. – Man pačiam labai įsiminė šuoliai parašiutu. Buvo toks iššūkis!
Vienas įsimintiniausių kpt. A. Sinevičiaus tarnybos įvykių – išvyka į Ukrainą, kur vyko pratybos: „Buvo proga palyginti, kaip karinė tarnyba vyksta skirtingose šalyse. Įsitikinome, kad Ukrainos kariai rizikuoja nelyginamai daugiau nei mes. Kariaujančiose valstybėse saugumas ne taip stipriai sureikšminamas.“
Iššūkiai ne visada džiugūs
Kpt. A. Sinevičius sako, kad kario tarnyba susijusi su laukimu. „Tenka laukti priešo pasaloje, taip pat – kol grįši iš tarnybos ar misijos pas namiškius. Tarnyboje darbo valandos dažnai ištirpsta, nes neretai tenka atlikti nenumatytas užduotis“, – aiškina kariškis.
Pasirinkus šį kelią, negali elgtis taip, kaip tik pats nori. Nuolat reikia prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Prireikia ir nemažai kantrybės, praverčia sveikas užsispyrimas, gebėjimas siekti tikslo, užduotis padaryti iki galo. Turi būti motyvuotas, pozityvus, nes iššūkiai ne visada būna džiugūs, o pavojai – romantiški.
Iššūkiai laukia ir kasdieniame gyvenime, kur vėl padeda akademijoje išugdytos asmeninės savybės. Šią žiemą visame pasaulyje išplitus koronaviruso pandemijai ir Lietuvoje pasiekus kritinę situaciją Alminas pradėjo savanoriauti ir padėti medikams: „Įėjęs į raudonąją zoną, supranti, kaip viskas tragiška. Tačiau ir neturėdamas profesinių žinių, žinai, kad ligoninėje elementarius darbus vis tiek gali padaryti – patalynę pakeisti, patalpas sutvarkyti, pasirūpinti pacientais ir pan. Pati pradžia būna sunkiausia, bet tada svarbiausia – neišsigąsti ir nepasiduoti. Įsivažiuoji ir jau ramiai, kaip tokiomis aplinkybėmis labiausiai reikia, atlieki užduotis. Taip, kaip žmogus vis tiek reaguoji ir nelieki abejingas. Tai tik padeda ir dar labiau motyvuoja stengtis padėti.“
Lietuvos kariuomenės karininkas kpt. A. Sinevičius sako, kad norintieji sukti šiuo keliu turi būti sąžiningi, lojalūs savo šaliai. „Idealu, kai tarnyba tampa hobiu. Taip nutiko man. Gyvenimas kariuomenėje – labai spalvingas, jokios rutinos nėra“, – užtikrina vyras.
Atlygis tenkina
Karjeros galimybių šiame kelyje yra daug. Karininkas sako turįs tikslą būti bataliono vadu. „Tai irgi gera lyderystės mokykla. Kuo didesnė organizacija, tuo didesnės galimybės“, – neabejoja karininkas.
Tiems, kuriems rūpi atlygis, pašnekovas sako, kad kario kelią pasirinkęs žmogus tikrai gali gyventi oriai. Jau studijuojant karo akademijoje kariūnas, priklausomai nuo to, kuriame kurse mokosi bei kiek yra pasiekęs, gauna apie 140–200 eurų stipendiją.
Už mokslą bei gyvenimą akademijoje pačiam nieko mokėti nereikia. Mokydamasis kariūnas gauna pilną maitinimą, drabužius, avalynę.
„Įgijus bakalauro laipsnį atlyginimas prasideda nuo 1200 Eur. Be to, papildomai dažnai mokami priedai. Ilgiau tarnaujant, turint daugiau patirties ar aukštesnį laipsnį, atlygis laipsniškai didėja“, – sako A. Sinevičius.
Nebijok siekti tikslų
Ar lengva suderinti tarnybą ir asmeninį gyvenimą? Kpt. A. Sinevičius sako, kad tai ne visada paprasta, bet laikui bėgant galima rasti savo vietą kariuomenėje ir tada pavyksta viską suderinti: „Karininkai sukuria šeimas, sėkmingai užaugina vaikus. Gyventi visavertį gyvenimą tikrai įmanoma.“
Laisvalaikiu karininkas sako labiausiai mėgsta keliauti, aktyviai leisti laiką. Patinka ir paskaityti knygą ar pažiūrėti gerą filmą.
Jauniems žmonėms, dar svarstantiems, ar rinktis šį kelią, kpt. A. Sinevičius pataria aiškiai įsivardyti savo norus bei tikslus ir nebijoti jų siekti. Nebus taip, kad šimtu procentų čia patiks viskas, tačiau turint bent menkiausią troškimą būti kariu, išbandyti galimybę tikrai verta. Įgyti aukštąjį išsilavinimą ir tapti karininku – juo labiau.
Jūratė Bratikienė
Eimanto Genio nuotraukos
Tarnyboje darbo valandos dažnai ištirpsta
Kariams dažnai tenka dalyvauti įvairiose pratybose
Alminas džiaugiasi, kad išmoko sveiko užsispyrimo bei siekti didelių tikslų
