Įsivaizduokite kiek mažesnio Europos miesto, kurio kaip ir Paryžiaus pavadinimas prasideda iš „P“ raidės, paplūdimį. Taip, tai Palangos paplūdimys. Sėdi vieną vis dar šiltą besibaigiančios vasaros dieną ten du šešiolikmečiai ir kalbasi, kad štai vėl artėja mokslo metai, kad „vėl reiks grįžti į tą kalėjimą.“ Pastarąją mintį išgirdęs vienas iš vaikinų neapsikenčia ir išsako savo argumentus: „tau gerai – tavo tėvai kalėjimo prižiūrėtojai.“ Supraskite, jog vienas yra pedagogų sūnus, o kitas taip pat palaiko mokyklos-kalėjimo idėją, tačiau įžvelgia draugo gyvenime tam tikro pozityvumo. Tik kodėl jaunuoliai mokyklą lygina su įkalinimo įstaiga?
Laikas nuo laiko tenka nuvykti į kal... t.y. mokymo įstaigas ir ten mokiniams skleisti žinią apie galimybę mokytis Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre arba dar tik pirmuosius savo tvirtus žingsnius pradedančioje žengti Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje. Būtent pačiose mokyklose galima rasti atsakymą į ankstesnėje pastraipoje pateiktą paskutinį klausimą. Keistai baugu stebėti, kaip mokiniai elgiasi. Tada nejučia susimąstai apie kalėjimuose vyraujančią tvarką, apie tam tikras nerašytas kalinių taisykles, nes mokyklose aiškiai matomas pasiskirstymas į viršesnius ir žemiau esančius. Ir čia ne skirtumas tarp tų, kurie yra aukštesnėje ar žemesnėje klasėje. Nors turbūt baigiamųjų klasių atstovai (nieko asmeniško) nosis būna užrietę aukščiausiai (galimai jie daug klauso jau minėtojo estrados chuligano kūrybos ir svajoja apie žvaigždės gyvenimą Paryžiuje...), tačiau ir jų tarpe galima pastebėti „susisluoksniavimą“. Viso to bendras rezultatas yra apatija. Neįdomu. Neįdomu. Neįdomu. O, jei tau įdomu, tai reikia dar pasvarstyti, ar nepasirodysi nevykėliu, jei prieisi ir pasidomėsi, ką siūlo, pavyzdžiui, kolegija ar profesinė mokykla. Kokia mokykla? „Profkė“? Kas gali mokytis „profkėje?“ Tik nevykėliai. O mes juk ne tokie, mes sutverti, jei ne Paryžiui, tai bent jau Dublinui... Tik mokytojas vis liepia šituos miestus parodyti žemėlapyje. Neradusiems – rašo dvejetą (baudžia). Taip pedagogas pamažu tampa kalėjimo prižiūrėtoju, o mokinys – kaliniu. Bet juk jis Dublino ieškojo kažkur ties pusiauju...
Jei jau pradėjome mintimis apie estradą, tai ir pabaikime. Skaičiuoja vienas kiek inteligentiškesnis scenos chuliganas savo dainoj žodelius „myliu“, o mes paskaičiuokime (jei nuo pradžių perskaitėte iki šios vietos) kiek šitame rašinyje stereotipinio mąstymo pavyzdžių. Kad žvaigždės ne visuomet yra raštingos, kad jaunuoliai ilsisi Palangoj... O jei rimtai, tai daugiausiai sietina su mąstymu apie įdomu/neįdomu, apie „nevykėliškumą“, aplinkinius ir apskritai – apie savo ateitį. Tada ne tik mokykla, bet ir visa Lietuva tampa kalėjimu. Norisi palinkėti, kad visų pirma liautumėmės kurti kalėjimus savo galvose, mąstyme, nes kiekviena negatyvi mintis yra tarsi tas metalinis strypelis, o jei tokių daug, atsiduriame už grotų. Ir vis svajojame apie laisvę. „Pagaliau baigiau ją...“ – iš tolo matomas užrašas ant automobilio, kuriuo Paskutinio skambučio šventės metu važinėjosi Kauno abiturientai. Sveikiname ir linkime priimti tokius sprendimus, kad pasibaigus dar kitam gyvenimo etapui nereiktų to „pagaliau“. Darykite sprendimus patys. Profesinė mokykla, kolegija ar universitetas – rinktis yra iš ko. Mintyse pakeiskite klausimą „kur stoti?“ į „kaip vėl nepatekti į „kalėjimą“?“ – gal taip bus paprasčiau.
Apie galimybes mokytis profesinio rengimo srityje daugiau galite sužinoti www.kaupa.lt, o inovatyvias ir perspektyvias koleginių studijų programas bei visą informaciją apie jas rasite www.loyola.lt. Mes visada pasiruošę Jums padėti. Iki malonių susitikimų.
