Surasti sau tinkamiausias studijas – sudėtingas darbas
Trokštamos specialybės programos paieškas pradėjau jau rugsėjo mėnesį, tą sudėtingąją vasarą prieš dvyliktą klasę. Kadangi neturėjau nė menkiausio supratimo apie tai, kaip ir kur ieškoti informacijos, be to taupiau man brangų laiką, kreipiausi pagalbos į konsultantę studijų užsienyje klausimais. Jau turėdama visų žurnalistikos programų sąrašą, pradėjau varginantį darbą – surasti sau tinkamiausią. Pagrindiniai kriterijai programoms buvo šie:
a) Universiteto reitingas tarp visų Didžiosios Britanijos universitetų;
b) Universiteto reitingas pagal konkrečią specialybę;
c) Konkrečios programos (pa)tinkamumas mano asmeniniams poreikiams.
Šis procesas užtruko ilgokai, nes programų mano specialybei buvo apstu. Tačiau penketuką (tiek universitetų galima rinktis stojimui) sudaryti galiausiai pavyko (teko pasikonsultuoti su dar viena studijų užsienyje konsultante, kuri vėliau tvarkė mano stojimo dokumentus). Ir tuomet prasidėjo kūrybinė proceso dalis.
Keturi tūkstančiai ženklų analizei ir motyvacijai
Motyvacinis laiškas (Personal Statement), manau, yra pati sudėtingiausia ir atsakingiausia dalis tiems, kurie nori patekti į prestižinius Didžiosios Britanijos universitetus. Laiko šiai kūrybinei užduočiai turėjau pakankamai daug – iki sausio 15 dienos, kai dokumentai jau turi būti išsiųsti universitetams (studentai, norintys studijuoti su medicina susijusias specialybes ar vieną iš Oxfordo ar Cambrige'o universitetuose siūlomų specialybių, turi laiko tik iki spalio 15 dienos).
Tad rudens atostogas (kaip ir dauguma mano bendramokslių) paskyriau išsamiai savo motyvacijos ir pasiekimų analizei ir visos šios analizės sudėliojimo į gražų ir išsamų 4000 ženklų tekstą. Vėliau jį palaimino ir anglų mokytoja. Šis dokumentas, kartu su rekomendaciniu lietuvių mokytojos laišku buvo talpinami UCAS sistemoje (čia savo stojimo dokumentus turi pateikti visi stojantieji į Didžiosios Britanijos universitetus).
O tuomet, kai viskas patalpinta ir išsiųsta, belieka (o tai, pasirodo, gali būti sunkiausia) laukti.
Vargą atperka mokslų kokybė
Atsakymus iš universitetų gavau vasario mėnesį. Ne visi jie mane džiugino, nes susidūriau su dilema: rinktis geresnį universitetą ir laikyti taip netrokštamus valstybinius egzaminus, ar stoti į kiek prastesnį universitetą ir paprasčiausiai laikyti mokyklinius egzaminus.
Esu tikra, jog pasirinkusi pirmąjį variantą nesuklydau, ir dabar, kai jau mokausi ten, kur labiausiai norėjau, drąsiai patariu abiturientams neabejoti, kai reikia pasirinkti kruopštesnį ir nuoseklesnį mokymąsi tam, kad pasiektum geresnių rezultatų.
Vargas atsiperka tuomet, kai pirmą kartą pamatai universiteto pastatus, auditorijas, susipažįsti su dėstytojais, kurie neabejotinai yra savo srities specialistai, pamatai įrangą, su kuria dirbsi, susipažįsti su mokymo metodais, kurie veda tave ne į nuobodžius „kalimus“, o į naudingų žinių atradimą ir jų pritaikymą konkrečioje praktikoje.
„Pirmakursių savaitė“ – masinė psichozė
Taigi, kai valstybiniai egzaminai jau buvo išlaikyti, aukšti IELTS rezultatai (su prieš tai buvusių kursų pagalba) taip pat pasiekti, patvirtinimai iš universiteto gauti, draugai išbučiuoti, o lagaminai iškrauti jau bendrabučio kambaryje, aš tapau Lidso gyventoja, to paties pavadinimo universiteto studente.
Savaitė, skirta tarptautiniams studentams, leido apsiprasti mieste, universitete, pratintis prie daugiatautės universiteto studentų ir kitų miesto gyventojų sudėties ir, be abejo, susipažinti su angliškais gyvenimo ypatumais: automobilių eismu kaire puse, atskirais šilto ir šalto vandens čiaupais, dviaukščiais autobusais, elektros jungiklių skirtumais.
Sąlygos susipažinti, susidraugauti ir pasilinksminti yra sudarytos kiekvienam. Tereikia panorėti ir renginiai patys ateis pas tave. Jų gausa dar labiau išaugo „Pirmakursių savaitės“ (Fresher‘s Week) metu, kai į miestą atvažiavo ir patys britai.
„Pirmakursių savaitė“, kurią drąsiai galima vadinti masine psichoze, yra nepakartojama patirtis, kurią privalu patirti kiekvienam „fuksui“. Tai tarsi savotiškos krikštynos be neaiškios kilmės skysčių gėrimo, vaikščiojimo kelias, voliojimosi miltuose ir kitokių žeminančių užduočių.
Kiek ir kokių skysčių suvartosi, kaip savarankiškai galėsi grįžti namo, ką atsiminsi ir kaip save pateiksi priklauso tik nuo tavęs. Ir net jei „alkoholis tau ne brolis, o žolė ne sesuo“, šokti tu nemėgsti, o šėlsmas iki paryčių tau taip pat svetimas, viena naktis mieste yra būtent tai, ką studentai vadina „galimybe vieną kartą gyvenime“, kai gali pamatyti ir suprasti, kaip iš tiesų linksminasi britai. Tiesa, vėliau galima pastebėti, jog pirmakursių savaitės pabaiga tikrai nėra vakarėlių pabaiga. Kai kuriems vakarėliai kasnakt nuo pirmadienio iki sekmadienio vis dar tęsiasi.
Lietuviai labiau pratę prie didelių krūvių
Tačiau dauguma studentų vis dėlto sugeba suderinti vakarėlius ir mokslus. Dažniausiai todėl, jog kiekvieną savaitę turi tik 6 – 7 valandas paskaitų, seminarus ar praktines pratybas, kurių metu gauna reikiamas žinias, diskutuoja grupėse ir, be abejo, daro praktines užduotis: rašo straipsnius, ima interviu, redaguoja garso ir vaizdo įrašus.
Privalau pripažinti, jog sudalyvavusi keliose diskusijose istorinių įvykių ir dabartinių reiškinių priežasčių temomis aš pradedu džiaugtis, jog Lietuvos mokyklose buvau verčiama mokytis daugybę įvairių dalykų, o krūviai yra milžiniški – dauguma užsieniečių šių vargų nėra patyrę, tačiau ir žinojimo galios jie nepatiria.
Kita vertus, kai kuriems lietuviams vis dar sudėtinga pritaikyti turimas žinias praktikoje, o štai užsieniečiai sugeba lengviau naudoti turimas žinias, kad ir kokios menkos jos bebūtų.
Paskaitoms reikia daug valios ir savarankiškumo
Svarbi mokslų dalis universitete yra savarankiškas darbas: skaitymas, ruošimasis egzaminams, atsiskaitomųjų esė rašymas. Tai tėra rekomendacijos, tačiau akivaizdu, jog neperskaityta knyga paveiks temos supratimą, neparašyta esė ar neišlaikytas egzaminas sukliudys patekimą į kitą semestrą.
Tad valios, susikaupimo ir sugebėjimo tvarkyti savo laiką tinkamai čia reikia labiau nei ko kito. Tačiau savarankiškas darbas man nėra svetimas, tad kol kas neteko susidurti su rimtais sunkumais. Bet anglų kalba man vis dar yra iššūkis.
Nors negalėčiau skųstis žiniomis, gautomis mokykloje ir korepetitoriaus kabinete, manau, jog mokykla mus ruošia egzaminams, bet, deja, ne gyvenimui. Tačiau apsipratimas ilgai netrunka, o tolimesnis tobulėjimas neišvengiamas, jei skaitai, klausai ir bendrauji.
.jpg)
Patirtis, kurios nepatirtum savo šalyje
Neginčijamai įdomi patirtis yra gyvenimas bendrabutyje. Ši, be abejo, kiekvienam studentui unikali ir nepakartojama. Manoji labai tarptautinė – gyvenau su dviem britais ir dviem kinais (kurių Lidse apstu).
Gyventi su kinais yra tikrai nepaprasta ir įdomi patirtis. Jų įpročiai ir ypač maistas yra nepakartojami. Kai tavo virtuvėje keturi kinų vaikinukai gamina vištų pėdas ir kitokius egzotiškus ir nematytus patiekalus, supranti, jog studijuodamas savo šalyje to niekada nepatirtum.
Kaip ir nepatirtum sumišimo, kai tavęs paklausia, ar Lietuva yra neseniai susikūrusi valstybė. Nors manęs šie klausimai netrikdo ir dažniausiai prajuokina, tačiau turiu pripažinti, jog lietuvių Lidse nėra daug, o tai verčia jaustis dar mažesnės ir tolimesnės valstybės atstovu.
Kartais trūksta lietuviško pasikalbėjimo, lietuviško pasilinksminimo ir paprasčiausiai lietuviškos kompanijos. Tačiau kultūrinį šoką išgyvenau jau per pirmąsias dvi gyvenimo Didžiojoje Britanijoje dienas, o depresija, liūdesys ar nepaliaujamas draugų, šeimos ir šalies ilgesys nebegrįžo, tad galiu gyventi, mokytis ir linksmintis produktyviai.
Ateities sprendimai vis dar prieš akis
Prieš palikdama Lietuvą, buvau daugiau ar mažiau tikra dėl to, ką veiksiu ateityje, ar bent jau, ką norėčiau veikti ateityje. Deja, pradėjus studijuoti, patyrusi kultūrinį šoką, stengdamasi priprasti, pritapti, o kartu ir išsiskirti, pradėjau abejoti dėl to, ką noriu veikti ateityje.
Ir teigimas, jog į Lietuvą po studijų negrįšiu, šiek tiek sumažėjo. Tačiau apsisprendimui aš vis dar turiu tris metus, tad tikiu, jog per šį laiką mano tikslai ir norai taps visiškai aiškūs ir, svarbiausia, įgyvendinami.
Svarbiausia, manau, yra tai, jog nesigailiu savo studijų pasirinkimo sprendimu, o ateities sprendimai man, o be to ir jums, vis dar prieš akis.
Taigi, jei jau pildote ir siunčiate dokumentus į Didžiosios Britanijos ar bet kurios kitos valstybės universitetus, sveikinu ir linkiu sėkmės. Turiu pastebėti, jog nesvarbu, kiek daug dabartinių studentų patirčių istorijų perskaitysite, jūsiškė bus vienintelė ir unikali, priklausys tik nuo jūsų norų, tikslų ir asmeninių savybių.
Yra tik vienas receptas tam, kad svetimoje šalyje patirtumėte tai, ką galite geriausio – būkite savimi ir siekite to, ko norite jūs. Sėkmės!
Laura Binevičiūtė University of Leeds studentė
