Atkakliai siekė įsitvirtinti Prancūzijoje
Idėjų kupina ir vietoje nenustygstanti Ieva Prapuolenytė įsitikinusi, jei ko nors labai nori – visada reikia to ir siekti, o ji iš gyvenimo nori pasiimti kuo daugiau. Mergina visada siekė savo tikslo ir nenurimdavo, kol nepasiekdavo.
„Nuo 14 metų norėjau mokytis Sorbonoje, todėl ir mokykloje mokiausi prancūzų, o ne anglų kalbą, kaip dauguma moksleivių. Kai baigiau mokyklą, Lietuva tuo metu dar nebuvo Europos Sąjungos nare, todėl ir įstoti į užsienį buvo labai sunku. Turėjau mažai informacijos, o ir pagalbos nebuvo iš ko sulaukti: visi skirtingai viską sakė“, – prisiminusi pradžią pasakojo Ieva.
Puikiais pažymiais pabaigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, Ieva įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), kur studijavo prancūzų kalbą, kiek vėliau nusprendė pasimokyti Muzikos akademijoje teatrologiją (šis kursas renkamas kas ketverius metus ir labai sudėtinga įstoti), kol galiausiai apsisprendė studijuoti psichologiją ir pasirinko Mykolo Romerio universitetą (MRU).
„Kiek pamenu, Ieva nuo mokyklos laikų kalbėjo apie norą mokytis Prancūzijoje, todėl ir vasaromis ten važiuodavo, buvo nuvykusi ir padirbėti. Daug dirbo su psichiškai neįgaliais ir dėjo visas pastangas, kad atsidurtų savo išsvajotoje Prancūzijoje“, – paantrino Ievos sesuo Goda Leonavičienė.
Butą Paryžiuje susirasti sunku
Prieš studijas Sorbonoje Ieva labai daug keliavo – pusantrų metų buvo įsikūrusi Prancūzijoje, gyveno Austrijoje, o baigusi Mykolo Riomerio universiteto pirmą kursą, nuvyko į Didžiąją Britaniją dirbti su autistais.
Kai kalbėjomės, Ieva gyveno ir studijavo Paryžiuje, Sorbonoje, tiksliau – Paris Descartes – taip vadinasi fakultetas, kuriame studijuoja psichologiją paskutiniame kurse. Čia bakalauro studijos trunka trejus metus.
Sorbona – plačiąja reikšme dažnai vartojamas terminas Paryžiaus universitetams nusakyti. Sorbonos universitetas labai didelis, jis apjungia kelis Paryžiaus universitetus, bet ne visus.
„Į universitetą Prancūzijoje stojau ne dėl to, kad niekur neįstojau Lietuvoje, – šypsodama sakė mergina, – aukštojo mokslo sočiai paragavau ir Lietuvoje“.
Kaip pasakojo Ieva, įstoti į Paryžiaus universitetą nebuvo sunku. Reikėjo tik pasirūpinti dokumentais: gimimo liudijimu, brandos atestatu, pasu, dar keliais dokumentais, juos išversti ir nusiųsti iki nustatytos dienos (pavėlavusių dokumentų griežtai nepriima). Viskas buvo išties paprasta.
Nebuvo sunki Ievai ir studijų pradžia bei adaptacinis laikotarpis, nes ji jau buvo gyvenusi Prancūzijoje ir turėjo patirties. Tereikėjo tik susirasti butą. Tiesa, su būsto paieškomis Paryžiuje keblumų pasitaiko beveik visada.
„Būstą Paryžiuje susirasti labai sunku. Prancūzijos įstatymai apsaugo nuomotojus, tad savininkai prašo labai daug įvairių popierių, įrodymų, garantų, kurių aš neturėjau, nes tuo metu dar nedirbau. Skubiai reikėjo susirasti ir darbą, kuris netrukdytų studijoms. Palyginimui, mano pirmas butas buvo 7 kv.m dydžio ir kainavo 430 eurų per mėnesį“, – pasakojo Paryžiuje įsikūrusi mergina.
Studijos – prancūzų kalba
– Lietuvoje studijavai net trijose aukštosiose mokyklose. Dabar Prancūzijoje bakalauro studijų jau paskutinieji metai. Kokius skirtumus pastebėjai tarp Lietuvos ir Prancūzijos aukštojo mokslo studijų?
– Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Prancūzijoje į universitetą priima beveik visus, bet egzaminų išlaikymo procentas yra labai mažas – gal apie 30 proc., o Lietuvoje atvirkščiai, į universitetą priima nedaug, bet studijas baigia beveik visi. Prancūzijos universitete pirmame kurse mūsų buvo apie tūkstantis studentų, dabar liko vos 400.
Dar vienas skirtumas, kad paskaitos yra kartojamos kelis kartus per savaitę, o seminarai iki keliasdešimt kartų. Tarkim, klinikinės psichologijos paskaita yra pirmadienį nuo 10.45 iki 12.45 val. ir trečiadienį nuo 15.15 iki 17.15 val., bet tai yra ta pati paskaita. Semestro pradžioje „teoriškai“ įsirašome į paskaitas, bet niekas netikrina lankomumo, o vietų amfiteatrinėse auditorijose yra 500 – 600, tai tikrai visada jų būna laisvų.
Į seminarus įsirašome jau ne „teoriškai“, nes vietų skaičius ribotas (iki 40). Tik ne visų seminarų lankomumas privalomas, kur neprivaloma, galima eiti ne „savu laiku“ ir dažniausiai niekas netikrina, tik bėdų būna, jei kėdžių neužtenka. Bet sunkumų iškyla tik semestro pradžioje. Po to studentų mažėja...
Seminarai kartojami per savaitę dažnai (apie 20 kartų), tad suspėti visada galima, o esant tokiai sistemai, galima susidaryti individualų tvarkaraštį: ir suspėti nueiti į darbą, ir į visas paskaitas spėti!
Dar skirtumas, kad mano universitete visus egzaminus laikome per savaitę. Tarkim, penki egzaminai, tai jie – nuo pirmadienio iki penktadienio ir sesija baigta. Visa tai vyksta pirmą sausio savaitę (visada) ir būna labai sunku, nes Lietuvoje egzaminai dažniausiai paskirstomi per mėnesį, tai dar galima spėti ką nors išmokti. Čia turi mokytis visą semestrą nepasiliekant paskutinei dienai.
– Ar esi patenkinta studijomis Paryžiuje?
– Taip, tikrai esu patenkinta, tik egzaminai labai sunkūs. Daug tenka rašyti mokslinių rašto darbų, kuriems reikia ilgai ir kruopščiai ieškoti informacijos, rašyti kursinius darbus.
– Kokia kalba studijuoji ir kaip sekasi mokslai?
– Prancūzų. Studijuojant Prancūzijoje būtina mokėti šią kalbą. Mokslai sunkūs, tačiau kalba nėra kliūtis – prancūziškai gerai kalbu ir rašau.
Lietuvių universitete nesutiko
– Papasakok daugiau apie savo studijas.
– Paskaitos nėra privalomos, privalomi tik seminarai, ir tai ne visi, tik tie, kur rašomi kursiniai darbai. Daug būna rašto ir atsiskaitymo darbų – taip studentas ugdomas mokytis pats ir priverstas pats ieškoti informacijos, ją apdoroti. Sorbona – tai nėra vienas universitetas, bet daug fakultetų įvairiose miesto dalyse, o studentų srautai milžiniški.
Prancūzijoje, kaip ir visoje Europoje, madingas pasyvus studijavimas, kai žmogus, nesiplėšydamas ir žinodamas ko nori, ramiai sau baigia studijas, todėl trejus metus bakalauro studentai gali mokytis ir penkerius (gali net ir daugiau).
– Ar už studijas moki?
– Prancūzijoje mokslas nemokamas. Reikėjo sumokėti tik įstojimo mokestį apie 180 eurų. Kai ką dar kompensuoja, pavyzdžiui, dalį buto nuomos, jei gauni mažas pajamas, nedaug studentams kainuoja papildomas draudimas – nuo 20 eurų per mėnesį.
– Gal gauni stipendiją?
– Ne, negaunu. Studijuodama dar ir dirbu. Išsilaikau pati.
– Ar tavo universitete studijuoja daugiau lietuvių?
– Lietuvių nesutikau. Bandžiau pagal studentų sąrašus tikrinti ir ieškot lietuviškų pavardžių, bet neradau.
– Kokie tavo dabartiniai studijų draugai?
– Daug užsieniečių ir vyresni nei statistinis studentas prancūzas.
Stengiasi daug keliauti
– Kiek lėšų reikia pragyventi Prancūzijoje?
– Daug, nes gyvenu Paryžiuje (šypsosi). Čia viskas labai brangu. Gyvenau 7 kvadratinių metrų bute, tačiau ilgai tokiame nepagyvensi, reikia ieškoti didesnio. Kainos prasideda nuo 500 eurų ir daugiau.
Transportui studentams yra nuolaidos – pusę kainos, bet reikia pirkti bilietą visiems metams iš karto, kitaip nuolaidos nebus. Maistas pakankamai pigus. Universitete yra valgykla, kur pietūs (be skonio) kainuoja 3 eurus.
– Ar lieka laiko pramogoms?
– Aš daug dirbu, tad su laisvalaikiu sunku. Mėgstu daug keliauti, ypač vasaromis stengiuosi veikti kažką labiau prasmingo – vieną vasarą lankiausi Niujorke, pernai mėnesį savanoriavau Afrikoje, Toge, šiemet per vasaros atostogas aplankiau Pietryčių Azijos šalis.
– Kokį darbą šiuo metu dirbi?
– Dirbu restorane, kuris turi tinklą visame pasaulyje. Esu šio restorano direktorė. Nors darbas nelabai susijęs su studijomis, bet išties įdomus, todėl darbui skiriu labai daug laiko. Beje, į darbą važinėju motoroleriu.
Po psichologijos studijų Prancūzijoje susirasti darbą yra labai sunku, o susirasti gerai apmokamą darbą yra ypatingai sunku. Tad kol kas einu dviem keliais, nes negaliu rizikuoti.
Galvoja apie magistro studijas, bet ne Prancūzijoje
– Veiklos turi labai daug: studijos, darbas, savanorystė, aistra kelionėms. Ar nepasiilgti namų ir Lietuvos?
– Mano namai jau čia, Prancūzijoje. Su šeima ir draugais bendrauju telefonu, „Skype‘u“, „Facebook‘u“, aplankome vieni kitus. Iki Lietuvos tik 2 valandos kelio lėktuvu. Nėra toli!
– Kokie tolimesni tavo planai baigus bakalauro studijas čia, Paryžiuje?
– Kol kas į Lietuvą grįžti neketinu. Planuoju studijuoti magistro studijas kitoje šalyje.
– Esi dar labai jauna, bet jau turi sukaupusi neįkainojamos gyvenimiškos ir studijų patirties. Ką patartum jaunimui, kuris dar tik planuoja skintis sau kelius?
– Skrisk, jeigu turi sparnus! Jei yra noras lėkti, tai lėk! Čia yra geriausia mokykla. Aš pati nuo 20-ies metų pilnai save išlaikau, išmokau ir mokesčius susimokėti, ir susitaupyti, ir viena keliauti, ir viena gyventi. O grįžti visada galėsim...
Erika Vaitkūnienė
