Vietoj studijų Vilniaus universitete – gimnazija Švedijoje
– Papasakok, kaip atsidūrei Švedijoje, juk sakei, kad atvykai čia ne kaip studentė, o kaip gimnazistė?
– Į Švediją atvykau iškart po mokyklos baigimo Panevėžyje, kai man buvo 18 metų. Nedideliame Kalmar‘o miestuke jau nemažai metų gyvuoja pelno nesiekianti švedų-lietuvių organizacija, kuri ankščiau kasmet kviesdavo vieną mokinį mainų programai, t.y., metus studijuoti švediškoje gimnazijoje. Bebaiginėjant mokyklą buvo paskelbtas konkursas ir daug nieko nesitikėdama išsiunčiau motyvacinį laišką.
Iki tol buvau aiškiai susiplanavusi, ką veiksiu po mokyklos baigimo – planavau studijuoti Vilniaus universitete leidybą. Bet vasaros pradžioje atėjo teigiamas atsakymas, tad beliko tik susikrauti būtiniausius daiktus ir jau rugpjūčio viduryje atsidūriau savo naujuose namuose. Besimokydama Švedijos gimnazijos paskutinėje klasėje tvirtai apsisprendžiau, jog stosiu į aukštąją mokyklą Švedijoje.
– Kodėl buvo toks tvirtas apsisprendimas? Juk Švedijoje jau buvai metus pragyvenusi ir paragavusi mokslų, galėjai rinktis ir kitą šalį.
– Pirmiausia, man patiko Švedija kaip šalis: požiūris į žmogų, gamtą ir pan. Antra, investavau vienerius metus į intensyvų kalbos mokymąsi. Jei būčiau grįžusi į Lietuvą, kalba būtų greitai užsimiršusi, tad geriausias būdas ne tik išlaikyti, bet ir patobulinti kalbą, buvo studijos Švedijoje.
Ne mažiau turėjo įtakos ir tai, kad mokslas čia Europos Sąjungos piliečiams nemokamas. Manau, tai vienas pagrindinių faktorių, kodėl Švedijoje tiek daug tarptautinių studentų.
Gilino švedų kalbos žinias
– Ką veikei baigus Švedijos gimnaziją, ar iš karto įstojai į svajotą universitetą?
– Kai tik persikrausčiau į Stokholmą, iš pradžių pusmetį studijavau Stokholmo universitete kultūrologijos programą ir galvojau rinktis kaip profilį filmų studijas. Bet studijos nebuvo visiškai tai, ko tikėjausi, be to, dėl kalbos žinių trūkumo, jaučiau, jog negalėjau savęs išreikšti 100 proc.
Studijos vyko švedų kalba ir viskas buvo paremta diskusijomis bei savo nuomonės išreiškimu, tad nusprendžiau, kad reikėtų patobulinti švedų kalba. Kitus pusmečius studijavau švedų kalbą tame pačiame Stokholmo universitete. Vėliau tobulinau rusų kalbos žinias tame pačiame universitete bei dirbau visu etatu priėmimo į aukštąsias mokyklas centre (Verket för högkoleservice). Ir tik 2009-ųjų rudenį apsisprendžiau stoti į Handelshögskolan į Stockholm (angl. Stockholm Schools of Economics (SSE)).
– Kaip sekėsi įstoti?
– SSE turi prestižinį vardą Švedijoje, tad be maksimalių balų įstoti buvo neįmanoma. Maksimalus švediškas balas tuo metu buvo 20. Tokį aš ir turėjau pervertus lietuvišką vidurkį į švedišką. Jokių stojamųjų mokesčių nereikėjo, užteko nusiųsti išverstus į anglų kalbą diplomus ir švediškus pažymius. Džiaugiausi įstojusi, nes tais metais žmonių, turėjusių vidurkį 20, bet nepatekusių, buvo apie 30. Kai būna perteklius, jie daro loteriją.
Viskas klostėsi „kaip iš pypkės“
– Nejaugi viskas klostėsi taip sklandžiai?
– Viskas klostėsi išties gerai. Tačiau sudėtingiausia buvo susirasti būstą. Tai viena didžiausių Stokholmo problemų – nepakankamas kiekis gyvenamųjų vietų, o ypač studentams, kurių ekonominė situacija nėra tokia gera, kaip dirbančių žmonių.
Kadangi buvau apie tai pagalvojus anksčiau ir užsiregistravus studentų būsto eileje, šiaip ne taip gavau kambarį prie pat Stokholmo universiteto. Kaip šiandien prisimenu dieną, kai teko palikti mažąjį Kalmarą. Atvykus į Stokholmą nepažinojau nė vieno žmogaus, teturėjau tik geriausios draugės (ji švedė) tetos adresą, kurią buvau sutikusi vieną kartą vasaros sodyboje. Pas ją turėjau pagyventi vieną savaitę, iki kol gavau savo kambarį.
Dabar kai pagalvoju, viskas ėjosi tarsi „kaip iš pypkės“, nors buvau visiškai naujame mieste, neturėjau nei giminių, nei draugų, kurie būtų aprodę miestą. Pamenu, jog kai gavau bendrabučio kambarį, jame nebuvo nė vieno baldo. Laimei, vienas žmogus iš švedų-lietuvių asociacijos atvažiavo pas mane į Stokholmą, kad padėtų susipirkti baldus: lovą, stalą, lentynas, kėdes ir pan. Išties pati esu labai savarankiška – jei iškyla kokie nors sunkumai, visada susitvarkau pati.
– Ar likai patenkinta studijomis?
– Visada sakau ir sakysiu, kad geriausias mano gyvenimo sprendimas buvo likti Švedijoje, tad ir studijomis, mokslo kokybe bei studijų sistema esu labai patenkinta. Kadangi nesu studijavusi aukštojoje mokykloje Lietuvoje, neturiu su kuo palyginti.
Mano studijų programoje nemažai grupinio darbo, ko, deja, visiškai nemoko lietuviškose mokyklose, nemažai case sprendimo, prezentacijų, susitikimų su kompanijomis ir pan.
Lietuviai – tik magistro programose
– Papasakok daugiau apie savo universitetą, nes Švedija – daugelio lietuvių svajonių šalis. Jiems bus smalsu daugiau sužinoti apie studijas čia.
– Mano mokykla labai maža, maždaug apie 1500 studentų. Čia siūlo tik vieną vienintelę bakalauro programą, tą, kurią aš ir mokausi – ekonomiką ir verslo administravimą. Šią studijų programą sudaro: mikroekonomika, makroekonomika, tarptautinė ekonomika, statistika, finansai, valdymas, marketingas, teisė, apskaita. Trečiaisiais metais galima rinktis dvi specializacijas. Iš pradžių buvau pasirinkusi finansus ir valdymą (managmnet), bet vėliau finansus pakeičiau į marketingą. Labiausiai patikę kursai tai – lyderiavimas ir statistika.
Paskaitoms niekada nesiruošiu, bet seminarams dažniausiai ruoštis reikia, nes per juos diskutuojama arba pristatomos prezentacijos. Dabartinėje mano specializacijoje prezentacijos filmuojamos, kad paskui būtų galima analizuoti kaip tau sekėsi.
Švediška studijų sistema man patinka tuo, kad mokaisi vieną dalyką vienu metu. Dažniausiai pusmetis susideda iš 4 kursų. Mano universitete mokomės du kursus vienu metu, tad turime 4 sesijas per metus.
SSE dažnai būna įvairių prezentacijų, vakarienių, pietų su kompanijomis, karjeros dienos, Kinijos, Prancūzijos kultūros dienos, daug ir įvairiausių projektų. Jei tik turi laiko ir nori įsitraukti į veiklą, tai padaryti labai lengva.
– Ar šiame universitete yra daugiau lietuvių?
– Taip, lietuvių čia mokosi nemažai. Bet visi jie – magistro studentai, dar neteko susitikti nė vieno, besimokančio bakalauro programos. Tai natūralu, nes bakalauro studijos vyksta švedų kalba, išskyrus paskutinius metus, kuomet viskas dėstoma angliškai.
Kol nespaudžia šaltukas – į studijas dviračiu
– Daugeliui smalsu, už kiek galima pragyventi Švedijoje?
– Kiek pati išleidžiu, tiksliai negaliu pasakyti, bet pagal švedų paskaičiavimus, apie 8000 Švedijos kronų (SEK) mėnesiui turėtų užtekti (1 SEK ~ 0,37 Lt). Manau, galima išsiversti ir su mažiau.
Būstas kainuoja apie 3000 – 4000 Švedijos kronų (čia pigiausi variantai), maistas apie 2500 – 3000 Švedijos kronų (valgant įvairų maistą, t.y., mėsą ir daržoves). Niekada neperku pusgaminių ir nekremtu tik makaronų ar kruopų. Jei maitintis kruopomis, tai manau, ir už 1500 Švedijos kronų galima pragyventi.
Transportas – turiu dviratį, tad kol nėra labai šalta ir daug nelyja, važinėju dviračiu. Žiemą perku viešojo transporto kortelę už 500 Švedijos kronų per mėnesį.
Knygos brangios, tad per pusmetį joms išleidžiu apie 2000 Švedijos kronų. Bet jei esi greitas ir gudrus – galima pasiskolinti iš bibliotekos.
– Išties, pragyvenimas gana brangus. Gal gauni stipendiją?
– Stipendiją gaunu, bet todėl, kad čia jau ilgai gyvenu ir atitinku reikalavimus. Paprastai ne Švedijos piliečiai stipendijų negauna.
– Koks tavo laisvalaikis?
– Daug laiko pramogoms tikrai nelieka, kadangi šalia studijų dar ir dirbu – psichologų asociacijoje atlieku administracinius darbus. Paprastai laisvalaikiu susitinku su draugais vakarienei ar vyno taurei, taip pat patinka kinas, tad stengiuosi aplankyti kino festivalius.
Ankščiau šokdavau lietuvių tautinius šokius, bet šiuo metu tam laiko nebelieka. Jei pasitaiko laisvesnis savaitgalis – stengiuosi paturistauti. Šią žiemą prisižadėjau išmokti slidinėti su cross country (lygumų) slidėmis bei greitosiomis pačiūžomis. Norėčiau daugiau skaityti, bet deja, nelieka laiko.
Po studijų – planai pakeliauti po pasaulį
– Ką planuoji veikti baigus studijas, ar jau sugalvojai?
– Studijas baigiu šią vasarą, tad vasarą laukia darbas. Kitą rudenį ruošiuosi kelionei į Rusiją ir Aziją, žadu keliauti apie pusę metų.
Vasarą praleidau 70 dienų keliaudama Amerikoje, taip pat aplankiau ir Kandą bei Meksiką. Keliavau visiškai viena, neturėdama jokio plano, eidavau ir darydavau tai, ką tuo metu norėdavau veikti. Sutikau begalę įdomių žmonių, su vienu iš jų planuojame kelionę kitą rudenį.
Po kelionės norėčiau padirbėti bent pusmetį, o tuomet, priklausomai kaip jausiuosi, ar norėsiu dirbti ar toliau studijuoti, mąstysiu ką veikti. Neatmetu, jog magistrą norėčiau studijuoti kitoje šalyje, nors Švedija man visada liks namais. Ko gero, čia anksčiau ar vėliau ir apsistosiu, bet prieš tai būtinai norisi išmaišyti pasaulį ir pažinti kitas kultūras.
– Kokie būtų tavo patarimai būsimiesiems studentams, gyvenantiems Lietuvoje.
– Palinkėčiau nebijoti palikti Lietuvos, jei tik yra ryžto ir noro – būtinai važiuoti svetur. Kiekvienas universitetas žinių duoda, bet tų žinių, kurias įgyji keliaudamas, tikrai neišmoksi universitete. Tad, jei tik yra noro ir galimybių studijuoti užsienyje, pirmyn!
Kalbino Erika Vaitkūnienė
