„Visada galvojau, kad į užsienį studijuoti važiuoja tik labai gerai besimokantys ir vadinamais raudonais diplomais mokyklas baigę jaunuoliai. Tačiau savo kailiu patyriau, kad labai klydau. Visa laimė, kad mano klaidos kaina – tik vieni sugaišti metai mokantis Lietuvoje.
O dabar visai kitaip: studijuoju mėgstamą specialybę profesionalių dėstytojų apsuptyje, džiaugiuosi susiradusi draugų iš daugybės pasaulio šalių ir tiesiog džiaugiuosi gyvendama Danijoje“, – teigė Kristina, kuri, tuo metu kai kalbinome, gyveno Danijos sostinėje Kopenhagoje ir studijavo University College of Northern Denmark, marketingo vadybą (Marketing Management).
Jautėsi uždaryta tarsi narve
– Kristina, kas tave paskatino išvažiuoti į Daniją?
– Jeigu atvirai, tai susidariau įspūdį, kad apgailėtina studijų kokybė Lietuvoje. Per vienerius kolegijoje praleistus metus pamačiau, kad daugeliui dėstytojų tiesiog nerūpi studentų ateitis, jų mokslo kokybė. Galima sakyti, kad ir studentams nerūpi, nes daugelis „mokosi“ tik dėl diplomo.
Greitai supratau, kad nenoriu būti tokio farso dalimi, bet iš pradžių nežinojau, ką daryti. Nemačiau jokių perspektyvų. Pabaigusi vieną kursą, vasarą, kaip ir daugelis studentų, išvykau užsidirbti. Pasirinkau Daniją, nes ten jau keletą metų dirbo mano pažįstami. Tiesa, apie studijas užsienyje tuomet negalvojau.
– Išvykai dirbti, bet dabar Danijoje studijuoji. Ar ilgą kelią teko nueiti?
– Danijoje praleidau tris vasaros mėnesius. Mane sužavėjo ši šalis visais aspektais, todėl rudenį grįžusi į Lietuvą jau žinojau, kad kolegijoje tikrai nestudijuosiu, ir pradėjau domėtis studijų galimybėmis gera aukštojo mokslo kokybe pasižyminčioje šalyje.
– Kodėl pasirinkai būtent Daniją? Ar nesvarstei kitų variantų?
– Žinojau tik tiek, kad Europos Sąjungos piliečiams Danijoje už studijas nereikia mokėti. Tai buvo viena iš esminių priežasčių. Todėl galimybes studijuoti kitose šalyse iš karto atmečiau.
Pradžioje – didelės investicijos
– Studijuoji University College of Northern Denmark. Kaip vyko stojimo procedūra?
– Pradžioje galvojau kreiptis į agentūras, kurios padeda sutvarkyti visus formalumus. Bet kai pradėjau ieškoti informacijos internete, supratau, kad man pagalbos neprireiks. Taip pat suradau keletą šiame koledže jau studijuojančių lietuvių, kurie papasakojo apie studijų specifiką ir stojimo formalumus. Kadangi jau buvau pasirinkusi ir specialybę. Beliko tik užpildyti dokumentus, gauti bent keletą rekomendacijų, parašyti motyvacinį laišką ir išlaikyti anglų kalbos testą, kuris būtinas renkantis tarptautines studijų programas anglų kalba. Viskas tikrai paprasta.
– Ar reikėjo mokėti stojimo mokestį ir kokios buvo kitos su studijomis susijusios išlaidos?
– Daugiausia kainavo TEOFL egzaminas, berods, apie 500 litų. Tai ir viskas, stojamųjų mokesčio nebuvo. Bet vėliau, jau pradėjus studijuoti, teko daug investuoti į mokymosi priemones – knygas, kurios Danijoje labai brangios.
Kadangi nenorėjau kiekvieną kartą šviestis paskaitoms reikalingos literatūros, knygas nusipirkau. Pirmiems metams jos kainavo apie 1 500 litų. Tiesa, aš pirkau naujas, kadangi nežinojau, jog vyresnių kursų studentai perpardavinėja žemesnių kursų studentams. Taip pat pirkau nešiojamą kompiuterį, nes tai irgi būtina mokymosi priemonė. Taigi, pradinės investicijos siekė apie 5 000 litų.
Žavi dėstytojų geranoriškumas
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie naujos šalies, gyvenamosios vietos ir naujų draugų?
– Kadangi esu pakankamai komunikabilus žmogus, problemų nekilo (šypsosi). Žinoma, reikėjo pagalbos susipažįstant su aplinka, studijų sistema. Tačiau viską išsprendžia, kaip minėjau, bendravimas. Jeigu ko nežinai, reikia nebijoti klausti.
– Ar studijomis esi patenkinta?
– Tikrai taip. Mane labiausiai žavi, kad studijos vyksta grupėse. Taip studentai daugiau laiko praleidžia besimokydami ir kartu diskutuodami. Tačiau dar labiau mane nustebino dėstytojai. Kadangi juos galiu palyginti su Lietuvos dėstytojais, todėl man buvo šokas.
Kitaip nei Lietuvoje, čia dėstytojas – geriausias studento draugas, su kuriuo galima kalbėtis ne tik apie studijas, bet ir papasakoti apie rūpesčius ir diskutuoti kitomis temomis. Niekas nesistebi, kad dėstytojai su studentais kartu vakarieniauja ar kitaip leidžia laisvalaikį.
– Truputį papasakok apie savo specialybę. Ar sunku mokytis?
– Kalbant trumpai, aš studijuoju viską, kas susiję su reklama, jos kūrimu ir pateikimu. O kalbant apie mokslų sudėtingumą, svarbiausia nuosekliai mokytis, nepraleidinėti paskaitų ir susiplanuoti laiką. Nes mokytis reikia tikrai daug, o jei tik šiek tiek atsipalaiduoji, žiūrėk, jau esi atsilikęs nuo dėstytojų suplanuoto mokymosi grafiko.
Be dviračio – nė iš vietos
– Ar Danijoje studentai gauna stipendijas?
– Danijos studentams stipendijos yra mokamos, bet dar neteko girdėti, kad čia stipendijas gautų studentai iš kitų šalių. Manau, reikia džiaugtis tuo, kad nereikia mokėti už mokslą.
– Kaip leidi laisvalaikį ir kokias pramogas renkiesi?
– Laisvalaikiui, tiesa sakant, ne visada lieka laiko. Tačiau laiką pavyksta taip susiplanuoti, kad būtų laisvi savaitgaliai. Tuomet su draugais rengiame įvairius teminius vakarėlius, einame į koncertus, šiltuoju metų laiku tiesiog po Kopenhagą važinėjame dviračiai. Atvykus į Daniją, dviratis tapo mano nauja aistra, be jo jau neįsivaizduoju gyvenimo (šypsosi). Kai būna geri orai, net rudenį stengiuosi į paskaitas važinėti dviračiu. Atėjus žiemai dviratį į šalį tenka padėti iki pavasario.
Studijuodama Kristina keliavo po Italiją, kur aplankė garsius architektūros objektus, tarp jų ir Pizos bokštą.
Taip pat labai mėgstu keliauti, aplankyti kitas šalis, šiek tiek susipažinti su jų kultūromis. Per pastarąsias dvi vasaras keliavau po Italiją, taip pat buvau nuvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas.
– Žinoma, kad Danijoje viskas labai brangu. Ar daug išleidi pragyvenimui?
– Viską lemia žmogaus poreikiai ir piniginės storis. Būstas čia labai brangus, tačiau aš skųstis negaliu. Kadangi su dar trimis studentais nuomojame 2 kambarių butą, už kurį iš viso mokame 3 000 litų. Tikrai brangu, bet tai yra vienas pigiausių variantų.
Maistas čia irgi ne pigus. Jam tenka išleisti apie 600 litų kas mėnesį, bet reikia pabrėžti, kad neinu į jokias kavines, viską gaminu namuose. Ir taip Danijoje gyvena daugelis iš Rytų Europos atvažiavusių studentų. Matosi, kad Danijoje „plačiai“ gyventi gali sau leisti amerikiečiai ir kitų Skandinavijos šalių studentai.
Pakeitė įpročius
– Danija iš esmės pakeitė tavo gyvenimą. Bet ar nepasiilgsti Lietuvos, artimųjų ir draugų?
– Žinoma, kad pasiilgstu, ir nuo šios problemos negali pabėgti nei vienas toli nuo gimtinės gyvenantis žmogus. Tačiau šiandieninės ryšio priemonės bent šiek tiek palengvina tą ilgesį, bet, žinoma, tikrojo bendravimo neatstoja.
Labiausiai pasiilgstu pačių artimiausių – tėvų ir brolių, kuriuos, jau po kelių metų tikiuosi matyti Danijoje taip pat studijuojančius (šypsosi). Tikrai norėčiau, kad jie čia atvyktų studijuoti. Gaila, bet į Lietuvą grįžtu tik dukart per metus, nors norėčiau dažniau. Tačiau pakankamai daug kainuoja ir skrydžiai lėktuvu.
– Ir netgi ilgiau pagyvenusi Danijoje nė kiek nepakeitei nuomonės apie šią šalį?
– Prieš atvykdama į Daniją buvau girdėjusi, kad danai – ganėtinai uždaro būdo. Tačiau man to neteko patirti – turiu puikių draugų danų, kurie per trumpą laiką tapo labai artimi ir man svarbūs. Gal su jais kiek sunkiau susipažinti ir susibendrauti, tačiau jei tai pavyksta, turėsi puikų draugą, kuris nelaimėje tikrai nepaliks.
– Kas dar pasirodė kitaip nei gimtinėje?
– Mane vis dar stebina daugybė dviračių mieste ir jų sveikuoliškas gyvenimo būdas – važinėjimas dviračiu, nuolatinės treniruotės, sveiko maisto valgymas. Danai nuolat kremta morkas! Universitete per pertraukas vietiniai išsitraukia dailiai pjaustytas daržoves ir užkandžiauja. Toks pavyzdys turėjo įtakos ir mano gyvenimo būdui – pradėjau aktyviai sportuoti ir sveikiau maitintis.
Vis dėlto Danijoje gana nemažai užsieniečių, dauguma jų atvykę iš savo šalių prieš daugiau nei dvidešimt metų, tad kultūra išties „susimaišiusi“.
– Kokią svarbiausią pamoką išmokai, išvykusi studijuoti į užsienį?
– Niekuomet nereikia pasiduoti! Reikia stengtis, stengtis ir dar kartelį stengtis ir neprarasti optimizmo. Juk, anot Viktoro Hugo, visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, tik ne visi vienodai įmina pėdas. Taigi stenkimės eiti ir giliai jas įminti!
– Ar norėtum tęsti mokslus šioje šalyje, o galbūt ir gyventi?
– Man čia labai patinka. Danijoje jauku ir gera, žmonės – paslaugūs, besišypsantys ir draugiški, todėl galimybės čia pasilikti tikrai neatmetu. Tik kiek sunkiau yra su kalba. Norint čia įsitvirtinti reikia mokėti danų kalbą, o ji yra ganėtinai sunki. Tačiau galiausiai pradėjau mokytis šios kalbos ir tikiuos per artimiausius metus jau daugiau pramokti. Dabar sugebu kalbėti tik paprasčiausiais ir trumpais sakiniais.
