Tuo metu, kai Vaida davė interviu, ji buvo antro kurso studentė. Prisimindama savo atvykimo istoriją Vaida tikina, kad antrą kartą gyvenime kažin ar sugebėtų pasielgti taip, kaip pasielgė prieš penkerius metus.
„Pabaigusi studijas universitete įvairiais būdais ieškojau darbo, siekiau įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau darbai būdavo tik laikini, o man reikėjo mokėti ir už buto nuomą Vilniuje, ir dar pragyventi. Deja, bet ši agonija truko dar pusę metų ir privertė mane vis dažniau galvoti apie emigraciją, nors tuomet save laikiau tikra patriote ir net nedrįsdavau galvoti apie gyvenimą svetur. Tuo labiau apie studijas, paprasčiausiai tam neturėjau finansinių galimybių“, – prisiminimais dalinosi mergina.
Bevaisės darbo paieškos
– Vaida, baigei tuomet labai perspektyvią specialybę geriausiu pripažįstamame Lietuvos universitete. Nejaugi Lietuvoje nematei jokių perspektyvų?
– Mačiau tik vieną – kaip mano banko sąskaitoje senka sutaupyti pinigai, o jos papildyti niekaip nesisekė. Kadangi neturėjau darbo patirties, sugebėjau rasti tik trumpalaikius darbus, už kuriuos gaudavau labai menką atlygį. Taip pat artėjo garsioji ekonominė krizė, o viltys gyventi geriau vis blėso.
– Kodėl pasirinkai būtent Didžiąją Britaniją?
– Būtent į šį klausimą negaliu sau atsakyti net dabar. Įsivaizduokite, į Londoną išvykau mokėdama vos dešimt angliškų žodžių. Nesuvokiu, ką aš tada galvojau. Tiek mokykloje, tiek universitete mokiausi vokiečių kalbą, laisvai ja kalbėjau. Tačiau Vokietija manęs nežavėjo.
Taip pat žinojau, kad Londone gyvena ir dirba mano klasiokė, pas kurią vėliau ir apsigyvenau. Būtent ji man padėjo sunkiausiomis akimirkomis. Taigi, per keletą dienų supakavau lagaminus, pasiskolinau pinigų bilietui ir tuščiomis kišenėmis išvykau užkariauti Londoną (juokiasi).
– Kaip pirmomis dienomis sekėsi priprasti prie Londono šurmulio?
– Prisipažinsiu, kad net nelabai pamenu tą laikotarpį, nes tuomet buvau nuolatinio streso būsenoje, padedant draugei stengiausi kuo greičiau susirasti darbą ir grąžinti skolas. Tai buvo sunkiausios trys savaitės gyvenime: gyvenau iš draugės malonės, nesisekė surasti darbą ir nemokėjau kalbos.
Tačiau, rodos, visos problemos baigėsi suradus pirmąjį darbą gelių parduotuvėje, kur turėjau prižiūrėti gėles ir daryti nesudėtingas puokštes, taip pat tvarkiau patalpas. O kai gavau atlyginimą už pirmą savaitę (Didžiojoje Britanijoje atlyginimas mokamas kiekvieną savaitę – red. past.) buvau euforijoje, nes parduotuvės savininkas sumokėjo beveik tiek svarų sterlingų už savaitę, kiek aš gaudavau litų per mėnesį tėvynėje.
Per pusmetį išmoko kalbą
– Ar galima sakyti, kad Londonas pasitiko tave svetingai?
– Tikra tiesa. Kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad gyvenimas turi ne tik blankias spalvas, nors prieš tai metus buvau tiesiog persekiojama negatyvių reiškinių.
Kalbant apie patį Londoną, tai – didžiulis ir nuostabus miestas, turintis ryškų savo veidą. Kiek teko pažinti žmonių, tiek vietinių britų, tiek ir emigrantų, jie nuostabūs žmonės. Nemažai jų tapo gerais draugais, tačiau reikia pripažinti, kad tam tikrais klausimais mūsų nuomonės kartais išsiskiria. Paprasčiausiai skiriasi gyvenimo suvokimo filosofija, bet tai natūralu.
– Tai kaip gi sekėsi mokytis anglų kalbą?
– Iš pradžių buvo sunku. Su pirmuoju direktoriumi daugiausiai bendravau ženklais, jis stengėsi man padėti, net nupirko anglų kalbos žodyną. Kadangi nebuvo galvos skausmo dėl pragyvenimo ir kitų rūpesčių, vakarais draugė padėjo mokytis anglų kalbą, o po pusės metų jau galėjau gana gerai susikalbėti.
– Į Angliją važiavai ieškoti geresnio gyvenimo. Kada supratai, kad šioje šalyje norėtum studijuoti?
– Tai nutiko tuomet, kai gerai išmokau kalbą ir supratau, kad į Lietuvą gyventi greičiausiai negrįšiu. Nors kategoriškai taip nesakau.
Čia visapusiškai įsitvirtinau, atsirado daug draugų, o kai pamačiau, kad turiu dar ir laisvo laiko, pradėjau domėtis studijomis. Gal kam ir gerai, tačiau man nesinorėjo visą gyvenimą dirbti nekvalifikuotą darbą. Juo labiau, kad puikiais pažymiais baigiau tiek mokyklą, tiek universitetą Lietuvoje.
Universitetą rinkosi pagal rekomendacijas
– Papasakok plačiau, kaip ieškojai aukštosios mokyklos?
– Tinkamą vietą man pasufleravo draugas, kurio brolis buvo baigęs Royal Holloway universitetą. Būtent jis mane supažindino su šio universiteto studijų programomis, mokymo sistema, kultūra ir istorija.
O kai paaiškėjo, kad tai prestižinė mokymo įstaiga, kurioje mokosi ganėtinai pasiturintys studentai iš įvairių pasaulio šalių, iš pradžių savo galimybes vertinau skeptiškai. Tačiau mane įtikino, kad aš turiu visas galimybes ten studijuoti.
– Kaip vyko pats stojimo procesas?
– Kadangi gyvenu Londone, pirmiausia nuvykau į universitetą. Man visada norisi pačiupinėti prieš kažką perkant (juokiasi). Ir tik įžengusi į universiteto teritoriją supratau, kad noriu čia studijuoti. Pats Royal Holloway įsikūręs įspūdinguose karalienės Viktorijos laikų rūmuose, o aplink – didžiulis parkas.
Tuomet bendravau su universiteto priėmimo skyriaus darbuotojais, teiravausi apie galimybes mokytis ir sužinojau, kad norėdama čia studijuoti, pradžioje turėsiu išlaikyti anglų kalbos egzaminą. Nors tuomet anglų kalbą mokėjau gana gerai, tačiau pats egzaminas buvo labai sunkus – vos jį išlaikiau.
Vėliau užpildžiau anketą UCAS duomenų bazėje (www.ucas.com), pateikiau brandos atestatą, universiteto baigimo diplomą ir dar teko rašyti motyvacinį laišką. Kadangi stojau į ekonomikos specialybę, motyvaciniame laiške turėjo atsispindėti kažkokia pasaulio ekonomikos problema ir jos sprendimo būdai. Ir sutvarkiusi visus formalumus laukiau atsakymo. Pamenu, kad tos trys laukimo savaitės labai prailgo, bet visa tai atpirko vienas universiteto atstovės skambutis, pranešantis, kad aš priimta.
Priima tik geriausius
– Užsiminei, kad Royal Holloway universitetas yra prestižinis, kuriame studijuoja daug turtingų studentų. Ar tau tenka mokėti už mokslą?
– Studentų yra iš įvairių socialinių sluoksnių, tačiau tiesa, kad čia studijuoja ir daugybė turtingų tėvų vaikų, atvažiavusių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Bet negalima sakyti, kad šis universitetas skirtas tik pasiturintiems. Juk Anglijoje labai gerai išplėtota studijų paskolų sistema, todėl net ir labai brangiame universitete gali studijuoti kiekvienas, aišku, jeigu tik mokslo rezultatai atitinka to universiteto reikalavimus.
Kalbant apie mokestį už mokslą, taip, man tenka mokėti 4 700 svarų sterlingų per metus. Šiame universitete mokslas yra mokamas. Ne Europos Sąjungos piliečiams tenka mokėti ir 15 000 svarų už metus.
– Suma pakankamai solidi. Ar ėmei paskolą studijoms?
– Iš pradžių planavau imti paskolą, tačiau pagalvojau, kad geriau truputį pataupysiu ir susimokėsiu pati, nei turėsiu kažkam įsipareigoti. Jau pradėjus mokytis suradau geriau apmokamą darbą kelionių agentūroje, todėl poreikis skolintis visiškai dingo.
– Kaip sekasi studijos, ar sunku mokytis?
– Mokytis čia tikrai sunku, ypač dirbantiems studentams. Tenka pripažinti, kad ne visada tinkamai spėju pasiruošti tiek paskaitoms, tiek testams, kuriuos rašome kiekvieną savaitę iš skirtingų mokslo sričių. Kartais prie knygų tenka pasėdėti ir iki paryčių, kad tik nereikėtų iš gėdos raudonuoti prieš dėstytojus.
Bet studijos pakankamai įdomios. Tiesiogiai prisiliečiame prie Angliją kamuojančių ekonominių ir socialinių problemų, taip pat dėstytojams padedame daryti tyrimus, kurie pasiūlymų forma vėliau pateikiami šalies valdžios institucijoms.
Universitete – kariuomenės tvarka
– Ar universiteto prestižas atitinka studijų kokybę?
– Sakyčiau, kad net viršija. Studijų kokybė čia puiki, tačiau iš studentų dėstytojai reikalauja labai daug. Ką jau kalbėti apie paskaitų praleidimą be tikrai pateisinamos priežasties. Tai netoleruojama, o kiekviena praleista paskaita mažina būsimojo egzamino balą.
Pamenu, vieną rytą vėlavau į darbo teisės paskaitą, nes įstrigau transporto spūstyje. Praėjus penkiolikai minučių nuo paskaitos pradžios man paskambino dėstytojas ir pasiteiravo, kodėl aš ne paskaitoje. Viską paaiškinau, nuobaudų negavau, tačiau kitai paskaitai turėjau paruošti trumpą pranešimą darbo teisės tema.
Dėstytojai taip pat netoleruoja ir vėluojančių į paskaitas dėl darbo reikalų. Kitaip tariant, universitetas yra nusistatęs prieš dirbančius studentus. Pagal Royal Holloway filosofiją studentas turi tik mokytis, bet ne mokytis ir dirbti. Deja, bet aš nusižengiu šiai filosofijai (juokiasi).
– Ar daug lėšų skiri pragyvenimui?
– Visai neseniai skaičiavau, tai pastaraisiais mėnesiais išleisdavau 1 200–1 400 svarų sterlingų (apie 6 000 litų). Su drauge nuomojame dviejų kambarių butą, už kurį mokame 800 svarų. Kadangi šis butas netoli universiteto, transporto išlaidoms daug neišleidžiu. O keliones į darbą kompensuoja darbovietė.
Maistui skiriu apie 400–500 svarų sterlingų. Visa kita lieka pramogoms ir pasivaikščiojimams rūbų parduotuvėse (juokiasi). Tačiau taupymo režimu galima pragyventi ir už žymiai mažesnę sumą.
Patarimas: nesirinkite antrarūšio universiteto
– Ar dirbant ir studijuojant dar lieka laiko laisvalaikiui?
– Ne visada, tačiau stengiuosi rasti laiko ir sau, ir draugams. Bent kartą per savaitę einame į kiną, kartais susitinkame kavinėse ir paprasčiausiai valandų valandas plepame apie studijas, darbus, dalinamės patirtimi. O kai įsidarbinau kelionių agentūroje labai pamėgau keliauti. Per pastaruosius dvejus metus aplankiau Egiptą ir Argentiną.
– Pakankamai seniai išvykai iš Lietuvos. Ar dar bendrauji su ten likusiais pažįstamais, draugais?
– Su visais ryšį palaikau „Facebook“ pagalba. Keletas draugų mane aplanko vasarą. Kitus taip pat kviečiu (juokiasi).
– Ką galėtum patarti tiems, kurie baigę mokyklą planuoja studijuoti užsienyje?
– Vaikai, stenkitės neišvažiuoti dėl tokių priežasčių, dėl kurių aš išvažiavau. Aš manau, kad studijos užsienyje gali ne tik subrandinti asmenybę, bet ir sėkmingiau paruošti tolimesniam gyvenimui. Tačiau reikėtų atminti, kad į užsienį verta važiuoti tik dėl kokybiškų studijų. O jei norite tik studijuoti užsienyje, bet nesvarbu kurioje aukštojoje mokykloje, geriau likti namuose.
