Pirmą kartą į Škotiją Gabija nuvyko dar besimokydama mokykloje, kai važiavo aplankyti šioje šalyje dirbančius tėvus. Mergina pripažįsta, kad jau seniai svajojo apie studijas užsienyje, o Škotijoje nusprendė studijuoti dėl paprastos priežasties – čia gyveno jos tėvai.
„Nuo paauglystės augau tėvams esant labai toli, o tai, patikėkite, nėra pats maloniausiais dalykas. Bet ši nemaloni patirtis mane skatino gerai mokytis ir nuolat svajoti apie gyvenimą ir studijas Škotijoje. Jau 9 klasėje net žinojau universitetą, kuriame norėčiau studijuoti. Beliko tik siekti užsibrėžto tikslo. Ir štai, aš Škotijoje“, – šypsodamasi pasakojo mergina.
Žavi galimybė rinktis
– Gabija, jau baigdama mokyklą žinojai, kad važiuosi į Škotiją. Ar nė karto neteko nusivilti pasirinkimu?
– Studijomis kuo toliau, tuo labiau esu patenkinta. Kadangi daugelį dalykų galima pasirinkti pačiam, todėl jos tampa vis artimesnės ir įdomesnės. Pernai, kai įstojau, mano oficiali specialybė buvo verslo vadyba.
Pirmakursiams visuomet lieka laisvų kreditų, todėl jau prieš atvažiuodama čia žinojau, kad kaip papildomą dalyką pasirinksiu tarptautinių santykių specialybę.
Dar vienas privalumas Škotijoje, kad čia nereikia mokėti už studijas. Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių studentams bakalauro studijas apmoka SAAS (Student Awards Agency for Scotland) organizacija. Tereikia internetu užpildyti reikiamus dokumentus.
– Kaip vyksta paskaitos?
– Skirtumas tarp pirmųjų dvejų metų krūvio ir trečiųjų studijų metų išties didelis. Trečiais metais jau nėra masinių paskaitų, į kurias susirenka po kelis šimtus studentų. Visos paskaitos yra daugiau ar mažiau seminarų pobūdžio, mokomasi mažesnėmis grupėmis.
Džiugu, kad tokiu būdu galima artimiau susipažinti su bendrakursiais ir dėstytojais, nes masinių paskaitų metu tai beveik neįmanoma. Tiesa sakant, masinių paskaitų metu nukenčia ir studijų kokybė. Būtent dėl šios priežasties pirmaisiais metais tenka daug mokytis savarankiškai, iki vėlumos sėdėti universiteto bibliotekoje.
Edinburgo universitetas – ne kiekvienam
– Edinburgo universitetas – seniausias Škotijoje. Ar jis populiarus tarp užsieniečių, ar daug lietuvių čia studijuoja?
– Čia studijuoja, jei neklystu, apie 30 tūkstančių studentų iš pačių įvairiausių pasaulio šalių. O lietuvių studentų skaičius kasmet auga. Juk lietuvaičiai mėgsta tai, kas nemokama (šypsosi).
Įsteigėme Edinburgo universiteto lietuvių bendruomenę, kuri organizuoja pagrindinių Lietuvos švenčių minėjimus. Atsimenu, kokia neapsakoma dvasia tvyrojo šaltą ir tamsų Sausio 13o-sios vakarą, kai centrinėje universiteto aikštėje apie 40 susirinkusių lietuvaičių, uždegę žvakutes ir iš jų didelėmis raidėmis sudėlioję Lietuvos vardą, kartu giedojome Tautišką giesmę. Man tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų.
– Ar Edinburgo universitetas kelia didelius reikalavimus stojantiesiems?
– Reikalavimai yra labai individualus dalykas. Dažnai priklauso nuo specialybės, motyvacinio laiško, numanomų egzaminų rezultatų, metinių pažymių vidurkio ir kitų rezultatų. Reikia pabrėžti, kad kiekvienais metais reikalavimai keičiasi.
Man stojant universitetas reikalavo, kad istorijos ir matematikos valstybiniai egzaminai būtų išlaikyti ne mažiau kaip 70 procentų, o metinių pažymių – 9.
Stojančiųjų skaičius, paklausa ir konkurencijos didumas taip pat priklauso nuo norimo studijuoti dalyko. Tokių, kurie būtų buvę išmesti iš universiteto, dar neteko sutikti, tačiau žinau keletą studentų, kurie privalėjo perlaikyti egzaminus per pakartotinę sesiją.
Neišlaikytas egzaminas čia yra visiškai normalus ir tikėtinas dalykas net ir labai geram studentui.
Nuo Europos iki Azijos
– Minėjai, kad su tavim mokosi daug įvairų tautybių studentų. Ar skiriasi kitų kultūrų studentų požiūris į išsilavinimą?
– Universiteto internacionalumas vis dar žavi ir stebina. Kasdien tenka susipažinti su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Man teko lankyti paskaitas su indų, šveicarų, indoneziečių, italų, austrų, singapūriečių tautybės ir daug kitų. Tikrai negalėčiau išskirti vienos ar kitos tautybės žmonių, kurie yra pažangiausi – viskas priklauso nuo asmenybės, o ne nuo jo paso viršelio. Tik galbūt galima įžvelgti vieną tendenciją, kad patys britai į mokslą žiūri atsainiau, nei kitų kraštų studentai.
– Kokios nuostatos ir savybės būtinos studentui, norinčiam gerai baigti universitetą ir susirasti pageidaujamą darbą? Ar pati pagalvoji, kur norėtum dirbti baigusi universitetą?
– Manau, jog labai svarbu universitete baigti ne tik akademinę mokyklą, bet ir vadinamąjį gyvenimo universitetą. Įvairiapusės gyvenimiškos patirties šaltinis universitete yra neišsenkamas – tik reikia mokėti juo pasinaudoti.
Žaviuosi žmonėmis, kurie studijuodami nusprendžia padaryti metų pertrauką ir per tuos metus užsiima savanoriška veikla, keliauja, susipažįsta su naujomis kultūromis ir žmonėmis. Manau, jog tokiu būdu galima daug geriau pažinti ir suprasti save: ko gyvenimas tikisi iš tavęs ir ko tu nori iš jo.
Planuoju studijų metais važiuoti į savo pasirinktą universitetą Japonijoje. Ką gali žinoti, gal ten rasiu savo laimę (šypsosi).
Universitete – ir laisvalaikis
– Studijos neabejotinai atima daug laiko. Ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Tikrai lieka, net kartais norisi, kad reiktų daugiau laiko skirti mokslams. Neretai laisvalaikį leidžiame tiesiog universitete. Čia yra šimtai bendruomenių, kur kiekvienas tikrai ras bent vieną jo pomėgį atitinkančią.
Tačiau dažniausiai su draugais einame žaisti biliardą, boulingą ar tiesiog susirenkame namuose ir žaidžiame stalo žaidimus ir žiūrime filmus. Tiesa, laisvo laiko labai sumažės, kai pradėsiu dirbti universiteto bibliotekoje.
– Ar daug Škotijoje kainuoja pragyvenimas?
– Jei negersi tiek alaus, kiek geria škotai, tuomet galima pragyventi (juokiasi). Nors kalbame apie išlaidas, tačiau negaliu nepaminėti, kad atvykus į Škotiją ir pamačius, kiek vietiniai vartoja alkoholio, mane ištiko šokas. Lietuviai geria tikrai mažiau!
O kalbant apie išlaidas, stengiuosi labai skaičiuoti, nes mane dar remia tėvai. Taigi visų išlaidų tikrai negalėčiau pasakyti, tačiau pastebėjau, kad čia labai brangios knygos. Įsigijau keturias knygas, už kurias sumokėjau 190 svarų sterlingų (apie 1 000 litų). Miesto transportu važinėjame su nuolaida.
– Mokslas Škotijoje nemokamas. Ar galima gauti stipendiją?
– Na, Škotijoje gerai, bet ne tiek... Deja, bet stipendijų sistemos čia nėra. Būtų per gerai!
Trūksta saulės ir šilumos
– Ko Škotijoje pasigendi?
– Niekaip negaliu priprasti prie drėgno klimato, man labai trūksta saulės (šypsosi). Per metus jau kokius penkis kartus sirgau peršalimo ligomis. O vasarą saulės ir šilumos ilgesys mane nuvedė į tolimąją Australiją. Su draugais ten praleidau dvi savaites. Po kelionės visi juokavome, kad važiuosime ten gyventi.
Taip pat norėtųsi kokybiškesnio maisto, nes škotų kulinarijos sugebėjimai gana prasti, todėl dažniausiai valgome namuose lietuviškos virtuvės patiekalus. Ir dar labai trūksta giminaičių, pasilikusių Lietuvoje. Dažniausiai per metus į Lietuvą grįžtu du kartus per metus.
– Ar jauti tėvynės ilgesį?
– Tikrai jaučiu, mano širdis visada Lietuvoje. Norėčiau kažkada grįžti. Kai tėvai buvo Škotijoje, o aš mokiausi Lietuvoje, tik laukiau kada galėsiu išvažiuoti. Dabar galvoju visai priešingai, bet kadangi tėvai apie grįžimą negalvoja, aš jų taip pat nepaliksiu. Tad beliks tik reti ir trumpi pasimatymai su Lietuva.
