„Žinau, kad pasirodysiu visiškai nepatriotiška, bet į Lietuvą važiuoju tik aplankyti tėvus, gimines ir susitikti su dar likusiais draugais. Tačiau grįžti į Lietuvą, bent jau kol kas, neplanuoju. Rodos, kai viską metusi išvykau į Italija, nutrūko kažkokie saitai su gimtine. Bet labai džiaugiuos, kad sugebėjau svetimame krašte ne tik atrasti save, bet ir po truputį kurti ten gyvenimą“, – pasakojo Donata.
Mergina su drauge išvyko į Italiją ne studijuoti, bet dirbti ir pabandyti gyvenimui suteikti naujų spalvų. „Apie studijas tuomet net nesvajojau, nes itališkai mokėjau vos keletą žodžių. O be italų kalbos apie studijas šioje šalyje nėra net ką galvoti – ji būtina“, – teigė pašnekovė, tuo metu kai davė interviu, ji studijavo psichologiją Milano Katalikiškame universitete (Università Cattolica del Sacro Cuore).
Nuvylė požiūris į mokslą
– Donata, baigusi mokyklą studijavai Lietuvoje. Kas tokio nutiko, kad nusprendei radikaliai keisti gyvenimą ir vykti į Italiją?
– Taip, studijavau, tačiau tiek universiteto, tiek studentų požiūris į studijas netenkino. Mintis kilo galutinai suvokus, kad Lietuvoje universitete tik švaistau laiką ir būdama grupėje, kurioje dauguma sėdi tik dėl diplomo, visiškai netobulėju.
Žinias, kurias gaudavau universitete (nors dalies Lietuvos universitetų net nedrįsčiau pavadinti tikrais universitetais) galėjau gauti pati, domėdamasi savarankiškai. Taigi ir pati eidavau į paskaitas tik dėl diplomo. Mano nuomone, tai visiškai neįkvepia ir man net atrodo nihilistiška. Juk studijos ir karjera yra gyvenimo dalis. O gyvenimą norisi gyventi su įkvėpimu, ne iš reikalo.
Todėl nusprendžiau išvykti į Italiją, nors žinojau, kad ten neturiu nieko: nei draugų, nei artimųjų, nemoku net kalbos. Kitaip tariant, išvažiavau į niekur. Bet mane visada žavėjo staiga priimti ir įgyvendinti sprendimai.
– Supratai, kad nori važiuoti į Italiją. Papasakok apie laiką nuo kilusios idėjos iki jos įgyvendinimo.
– Pamenu, kad vieną dieną grįžau iš paskaitų, paskambinau draugei ir pasakiau, kad nutraukiau studijas. Ir po kelių dienų mes jau naršėme internete ieškodamos darbo galimybių Italijoje. Suradome kurortinį Salerno regioną, esantį ant Viduržemio jūros kranto. Ten merginoms buvo siūlomas padavėjų darbas kavinėse. Elektroniniu paštu susisiekėme su būsimais darbdaviais, viską išsiaiškinome ir jau po dviejų savaičių autobusu išvažiavome į Italiją. Prisiminus šią kelionę dabar, aš neįsivaizduoju, kaip mes galėjome ryžtis tokiai avantiūrai. Juk važiavome nieko nepažinodamos, tiesiog į niekur, tik pasikliovę būsimo darbdavio žodžiu (šypsosi).
Kalbą išmoko per metus
– Kaip sekėsi gyvenimo pradžia toli nuo gimtinės?
– Viskas buvo tiesiog puiku. Su drauge dirbome kavinėje, aptarnaudavome klientus. Tiesa, iš pradžių buvo keblumų dėl italų kalbos, bet kadangi italai pakankamai gerai kalba angliškai, didelių problemų nebuvo. Pirmuosius metus mes tiesiog džiaugėmės gyvenimu: dirbome, keliavome, ieškojome naujų pažinčių, aš taip pat savarankiškai mokiaus italų kalbos. Iš pradžių buvo kiek keista toli nuo namų, tačiau labai draugiški vietiniai italai neleido liūdėti.
– Ar sunkus buvo kelias nuo darbo kavinėje iki studijų prestižiniame Italijos universitete?
– Net nepavadinčiau to keliu (šypsosi). Tiesiog vieną kartą su draugais vakarieniavome, kalbėjomės apie gyvenimą, apie siekius, ir pradėjome diskutuoti apie studijas. Ir vienas iš draugų pasakojo, kad yra baigęs Milano Katalikiškąjį universitetą, kad tai labai gera aukštoji mokykla, turinti gerą vardą ir studijų tradicijas. Tuomet pagalvojau: kadangi jau išmokau kalbą, čia gyvenu beveik dvejus metus, kodėl negalėčiau čia siekti kažko daugiau, nei tik dirbti kavinėje padavėja. Būtent ši mintis „užkabino“ ir nuo tos dienos gyvenau svajonėmis apie studijas.
– Tai kaip gi vyko stojimo į universitetą procedūra?
– Pirmiausia visą informaciją susirinkau iš draugų ir tik vėliau pradėjau bendrauti su universiteto darbuotojais. Iš esmės viskas paprasta. Tereikia parašyti laišką į universiteto užsieniečių sekretoriatą, kuris vėliau atsiunčia visų reikiamų dokumentų sąrašą angliškai, tad ir nemokantiems italų kalbos nereikia išsigąsti. Tačiau galvojant apie ateitį, apie tolesnę studijų kokybę, italų kalbą reikėtų mokėti.
O pagrindiniai dokumentai yra: atestatas, šeimos sudėtis, krikšto liudijimas (kadangi „cattolica“, tad mokosi tik studentai, kurie yra priėmę krikšto sakramentą), draudimas, tėvų pajamas. Visi šie dokumentai turi būti išversti į italų kalbą, patvirtinti Užsienio reikalų ministerijoje bei Italijos ambasadoje.
Prieš važiuojant reikėtų kontaktuoti su užsieniečių sekretoriatu, patvirtinti, kad tikrai nori studijuoti, kad studijuosi ir kada atvažiuosi. Todėl, kiek pamenu, visus dokumentus atsivežiau su savimi. Kadangi universitetas yra privatus, reikia laiku užsisakyti vietą: kas pirmas, tas ir mokosi, o į pažymius nekreipiama dėmesio, nebent tik ekonomikos ir teisės fakultetuose. Todėl siūlyčiau pradėti tvarkyti reikalus nuo liepos mėnesio, blogiausiu atveju – rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje.
Be pastangų nebus rezultato
– Užsiminei, kad universitetas, kuriame mokaisi, yra privatus. Ar daug kainuoja studijos ir ar galima gauti stipendiją?
– Studijų kaina yra kintanti, tačiau per metus vidutiniškai kainuoja apie 3 500 eurų. Už pirmus studijų metus visada reikia mokėti visą nustatytą kainą, o vėliau yra taikomos lengvatos, priklausančios nuo tėvų pajamų dydžio. Kadangi Lietuvoje atlyginimai yra sąlyginai maži, todėl lietuviams galima gauti ir daugiau nuolaidų.
Stipendijos dydis priklauso nuo tėvų metinių pajamų, o ar ją gausi, priklauso nuo išlaikytų egzaminų. Didžiausia stipendija yra apie 4 500 eurų, kiekvienais metais yra nustatytas tam tikras kreditų skaičius (išlaikytų egzaminų skaičius, kurie vertinami kreditais), jei tau pavyksta pasiekti reikiamą kreditų skaičių, gali rašyti prašymą stipendijai. Taip pat reikia pateikti tėvų metinių pajamų išklotines ir turto vertę, santaupas ir t.t. Tada pagal tai nustato, kokio dydžio stipendiją gali gauti, po to viskas priklauso tik nuo sėkmės laikant egzaminus.
– Egzistuoja stereotipas, kad privačiuose universitetuose mokytis labai lengva. Kokia tavo nuomonė apie tai?
– Gal tokiuose universitetuose Lietuvoje ir lengva (šypsosi). Čia nesimokydamas egzaminų tikrai neišlaikysi. Pavyzdžiui, psichologijos egzaminui mes ruošėmės 3 mėnesius, nes teorijos apimtis yra didelė, kaip ir dėstytojų reikalavimai. Kitiems egzaminams pasiruošimas užima mažiau laiko, tačiau bent 2 savaites studentas turi skirti mokymuisi. Tai ir yra vienas iš didžiausių skirtumų tarp lietuviškų ir Milano universiteto.
Lietuvoje juk dauguma studentų ir per 2 naktis pasiruošia egzaminui. Čia tas neįmanoma, nes egzamine apie 1 valandą „tardo“, jei egzaminas vyksta žodžiu, todėl turi žinoti viską, ne tik kas parašyta knygose. Po paskaitų neretai lieku universiteto bibliotekoje, kur tenka pasėdėti iki vėlaus vakaro.
Ateitį mato Italijoje
– Tenka daug mokytis. Ar lieka laiko darbui ir laisvalaikiui?
– Per šiuos metus išmokau derinti daug dalykų. Kai pradėjau studijuoti, kiekvieną dieną dirbti negaliu. Kaip ir Salerno regione, taip ir Milane dirbu kavinėje du kartus per savaitę darbo dienomis ir savaitgaliais.
O laisvalaikio, tiesa sakant, daug neturiu. O kai randu laisvą valandėlė, ją stengiuosi skirti savo draugui, kuris taip pat studijuoja tame pačiame universitete, tik ekonomikos specialybę. Aišku, nesėdime užsidarę namuose, dažnai susitinkame su draugais, vaikščiojame po Milaną, kartais nuvažiuojame į užmiestį pasigrožėti gamta.
– Ar daug Italijoje kainuoja pragyvenimas?
– Pakankamai taupiai gyvenant, Italijoje metams reikia turėti apie 9–12 tūkstančių eurų. Kadangi aš turiu automobilį, o benzinas Italijoje labai brangus (benzino litro kaina siekia apie 1,70 eurų), tad transportui tenka išleisti gana nemažai. Taip pat Milane labai brangus būstas. Su draugu atokiau nuo centro nuomojame vieno kambario butą, už kurį kas mėnesį reikia mokėti 500 eurų. Tiesa, turint net minimaliai apmokamą darbą Italijoje pragyventi nesunku.
– Ką planuoji veikti po studijų?
– Žinau viena – po studijų liksiu Italijoje. Baigus studijas norėčiau dirbti pagal specialybę, tačiau, norint tapti geru psichologijos specialistu, būtina turėti magistro diplomą. Taigi, greičiausiai dar teks pasimokyti (šypsosi). Nors tiek tėvai, tiek Lietuvoje likę draugai kalbina grįžti.
– Neabejotinai daug jaunuolių norėtų studijuoti užsienyje. Ką galėtum jiems patarti?
– Patarimas būtų vienas – nebijoti pokyčių, kad ir koks patogus būtų esamas gyvenimas. Darykime viską, kad po daugelio metų pažvelgus atgal nereikėtų gailėtis, jog kažko nepadarėme.
