Rimantė pasakoja, kad Vokietija niekada nebuvo jos svajonių šalis, tačiau studijas čia pasirinko dėl galimybės įgyti visame pasaulyje vertinamą aukštąjį išsilavinimą ir vokiečių kalbos, kurią mokėsi mokykloje.
„Važiuodama čia žinojau, kad Vokietija – tik tarpinė stotelė, o savo tolesnį gyvenimą mačiau kitur. Nežinau kodėl, bet savyje iš karto turėjau vidinį nusistatymą prieš šią šalį, tačiau čia pagyvenus, pažinus žmones ir Vokietijos kultūrą, supratau, kad mano nusistatymas buvo pagrįstas. Kodėl?
Vokiečiai – šalti, galima sakyti ir šiek tiek nacionalistai, kurie save laiko geriausiais pasaulyje“, – apie gyvenimo Vokietijoje subtilybes pasakoja Rimantė.
Stojo dėl karjeros perspektyvų
– Rimante, kada ir kodėl apsisprendei studijuoti ne Lietuvoje, bet užsienyje?
– Apie studijas užsienyje pradėjau galvoti gana anksti – devintoje ar dešimtoje klasėje. Turiu šiek tiek už save vyresnį brolį, kuris studijavo Vilniaus universitete. Tai jau tuomet iš jo pasakojimų supratau, kad aš Lietuvoje studijuoti nenoriu. Norėjosi pažinti kitokią, ilgametes tradicijas turinčią vakarietišką mokslo sistemą ir išbandyti save ne Lietuvoje, bet svetur.
O kur studijuoti, aš didelio pasirinkimo neturėjau. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių kalbą, gerai ją mokėjau, nusprendžiau ieškoti universiteto Vokietijoje. Tačiau ilgai galvojau kokioje srityje norėčiau tobulėti.
Po mokyklos baigimo neskubėjau, vienerius metus tiesiog ieškojau savęs, rinkau informaciją apie studijų galimybes Vokietijoje, kol galiausiai radau Špejerio viešojo administravimo universitetą (Deutsche Hochschule für Verwaltungswissenschaften Speyer).
– Kuo tavo dėmesį patraukė ši aukštoji mokykla?
– Apie pasirinkimo priežastis galima pasakoti išties daug. Ši aukštoji mokykla iš kitų išsiskiria tuo, kad visos studijų programos susiję su viešuoju administravimu. Špejerio universitete ruošiami specialistai įvairioms valstybinėms institucijoms. Šį universitetą yra baigę daug buvusių ir esamų Vokietijos politikų, taip pat Europos Sąjungos valdžios institucijų klerkų. Tad ir mane tokios karjeros perspektyvos sužavėjo (šypsosi).
Špejerio universitetą pasirinkau ir dar dėl vienos priežasties, kuri man pasirodė ne mažiau svarbi. Kadangi norėjau išvengti didmiesčio šurmulio, pasirinkau būtent Špejerio miestą, įsikūrusį ant Reino upės kranto. Tai – nedidelis ir 951 metus skaičiuojantis miestas, esantis 100 kilometrų atstumu nuo Prancūzijos sienos. Jį supa nuostabi gamta, o jo architektūra mena dar XI amžių.
Stojant sunkumų nebuvo
– Kaip vyko stojimo procedūra?
– Pirmiausia skambinau į universitetą ir visko klausinėjau: kur pildyti paraiškas, kokių dokumentų reikia, kokie mokesčiai. Pamenu, kad viską sužinojau per keletą minučių ir per keletą dienų sutvarkiau visus formalumus.
Pradžioje reikėjo užpildyti paraišką bendrame Vokietijos aukštųjų mokyklų priėmimo tinkle ASSIST (Arbeits-und Servicestelle für internationale Studienbewerbungen), kurį galima rasti interneto svetainėje www.uni-assist.de.
Čia reikėjo pateikti visus mokyklos baigimo pažymius, išlaikytų egzaminų rezultatus. Tiesa, už dokumentų pateikimą Vokietijoje reikia sumokėti. Jeigu paraiškoje nurodai vieną universitetą ir vieną specialybę, reikia mokėti apie 40 eurų mokestį. Jeigu pasirinkimų nurodoma daugiau, už kiekvieną atskirai reikia mokėti dar po 15 eurų.
Taip pat paštu reikėjo išsiųsti notaro patvirtintas ir į vokiečių kalbą išverstas brandos atestato ir asmens tapatybės dokumentų kopijas, apie kurių gavimą mane elektroniniu paštu vėliau informavo priėmimo komisija.
Po to visi dokumentai buvo perduoti Špejerio universitetui, kuris sprendė ar mano balų užtenka norint studijuoti. Tiesa, dar prieš tai reikėjo parašyti motyvacinį laišką, kurio balas sudaro net ketvirtadalį stojamojo balo. Praėjus keletui savaičių sužinojau, kad esu priimta ir per artimiausią savaitę privalau atvykti pasirašyti visų dokumentų ir ruoštis studijoms.
– Kaip klostėsi gyvenimo Vokietijoje pradžia, ar iškilo kokių sunkumų?
– Į Špejerio miestą atvykau likus trims savaitėms iki studijų pradžios, o jos prasideda rugsėjo mėnesį. Svarbiausia, kad nebuvo problemų dėl būsto, nes ši problema Vokietijoje gana aktuali. Laimė, kad šis universitetas turi savo bendrabučius, todėl, kai tik sužinojau, kad įstojau, iš karto paprašiau skirti būstą.
Didelių problemų kaip ir nebuvo, tačiau labai greitai reikėjo persiorientuoti į vokiečių kalbą, kurią, nors gerai mokėjau, tačiau dėl reto jos vartojimo, iš pradžių buvo kiek sunkiau susikalbėti.
Per pirmąsias savaites net nespėjau susipažinti su miestu, jo apylinkėmis, nes universitete prasidėjo vadinamosios įžanginės paskaitos. Per jas reikėjo susipažinti su universiteto taisyklėmis, mokslo sistema, susipažinome su dalimi dėstytojų, sužinojome apie egzaminų laikymo taisykles.
Norėtų dirbti Briuselyje
– Papasakok šiek tiek daugiau apie savo specialybę. Kaip sekasi studijuoti?
– Studijos sekasi pakankamai gerai, tačiau mokytis labai sunku, nes dėstytojai stengiasi iš mūsų padaryti tikrus viešojo administravimo srities profesionalus.
Kaip ir minėjau, Špejerio universitetas ruošia specialistus Vokietijos ir Europos Sąjungos valdžios institucijoms. Tad pirmaisiais studijų metais teko studijuoti Europos Sąjungos pagrindinius ekonomikos principus, teisę, susipažinome su pagrindinių valdžios institucijų veiklos principais.
Dėstytojai per paskaitas supažindina tik su esminiais dalykais, suteikia tik mažą žinių bagažą, o visa kita tenka susirasti patiems. Taip studentai skatinami dirbti savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Labai dažnai per paskaitas tenka skaityti pranešimus, dėstytojai rengia įvairias diskusijas. Esame skatinami ne „iškalti“ informaciją, bet ir suprasti.
Vasarą dvi savaites stažavomės Briuselyje esančiame Europos Parlamente, kur iš arti buvome supažindinti su darbo specifika, o su grupiokais jau dalinomės būsimomis darbo vietomis (šypsosi).
– Ar tau reikia mokėti už mokslą?
– Mūsų universitete mokslas dar nemokamas, tačiau kituose universitetuose už vieną semestrą reikia mokėti po 500 eurų. Tačiau artimiausiu metu ir čia už studijas reikės mokėti.
– Studijomis esi patenkinta. O ar tenkina gyvenimo sąlygos Vokietijoje?
– Viskas čia labai gerai, tik žmonės galėtų būti kiek šiltesni. Nors čia jau gyvenu pustrečių metų, jaučiuosi antrarūšis žmogus. Esant jaunimo tarpe jokio skirtumo nejaučiu, tačiau kažkoks keistas požiūris jaučiasi iš vyresnės kartos vokiečių, pavyzdžiui, dėstytojų.
Kartą dėstytojas paklausė iš kur aš atvykus. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Tai jis keistu tonu pradėjo manęs klausinėti, kur yra tokia šalis ir panašiai. O kai pasakiau, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai, jis nusistebėjo. Nežinau, kaip tai reikėtų vertinti, bet man pasirodė keista, kad toks išsilavinęs žmogus, profesorius nežino tokių dalykų. Ir su panašiais reiškiniais teko susidurti ne vieną ir ne du kartus.
Vokietijoje pigiau nei Lietuvoje
– Ar daug pinigų išleidi pragyvenimui?
– Kadangi viską mokame eurais, tai palyginus nedaug. Nes kai pakalbu su tėvais, artimaisiais ir draugais, esančiais Lietuvoje, tai Vokietijoje pragyvenimas atrodo net pigesnis. Iš viso mano išlaidos per mėnesį siekia 600–700 eurų. Apie 200 eurų per mėnesį reikia sumokėti universitetui.
Čia yra socialinis mokestis, į kurį įeina bendrabučio nuoma, maitinimas universiteto valgykloje ir nemokamos viešojo transporto paslaugos. Maistui išleidžiu gana mažai – apie 150 eurų. Dar 40 eurų kainuoja interneto ir televizijos paslauga. O visa kita lieka pramogoms, laisvalaikiui ir mokslui skirtoms priemonėms. Tiesa, ganėtinai daug pinigų išleidžiu studijoms reikalingai literatūrai – apie 500 eurų per metus. Knygos čia labai brangios.
– Kaip su draugais leidžiate laisvalaikį?
– Labai dažnai važiuojame į netoliese esančią Prancūziją (šypsosi). Tiesiog dievinu prancūzišką virtuvę. Kadangi Špejerio miestas pakankamai mažas ir ramus, jaunimui čia pramogų nėra itin daug. Vasarą su draugais važinėjame dviračiais po apylinkes, nueiname pasėdėti į jaukias kavinukes. Daug laisvalaikio praleidžiu pačiame universitete, kur su studentais rengiame įvairius forumus ir diskusijas.
Vokietijoje vyksta švietimo reforma
– Gal gali pasidalinti ateities planais?
– Baigus studijas Špejerio universitete krausiuosi lagaminus ir vyksiu į Belgiją. Ten planuoju tęsti studijas ir pradėsiu ieškosiu darbo. Žiemą dar dviem savaitėms teks važiuoti į stažuotę Briuselyje. Tikiuos ten pavyks užsirekomenduoti.
– Ką galėtum patarti ateityje norintiems studijuoti Vokietijoje?
– Kalbant apie Vokietiją, bet kokiu atveju čia atvažiavę įgysite puikų išsilavinimą. O visa kita priklauso tik nuo kiekvieno pasiryžimo ir norų. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais metais Vokietijoje vyksta švietimo reforma, kurios metu visuose regionuose yra suvienodinamas mokslo metų skaičius mokyklose.
Iki šiol vienuose regionuose vaikai mokydavosi 12 metų, kitur – 13. Dabar visur bus 12. Būtent dėl šios priežasties Vokietijos universitetai negali sutalpinti visų norinčiųjų studijuoti. Didžiulė problema yra didmiesčiuose su būstais – jų paprasčiausia neįmanoma išsinuomoti.
