Tuo metu kai Silvija davė interviu žurnalui „Kur stoti užsienyje“, ji Kinijoje gyveno dar tik tris mėnesius, tačiau jau spėjo įsimylėti šią šalį.
„Tai nuostabi ir didelių galimybių valstybė, kurioje, man rodos, visi myli užsieniečius. Tačiau ta meilė kitataučiui egzistuoja tol, kol nepretenduoji užimti jo darbo vietos (šypsosi). Kinijoje yra didžiulė konkurencija, kuri tvyro tiesiog ore. Bet kol dar neplanuoju pasilikti čia visam gyvenimui, tiesiog mėgaujuosi Azijos gyvenimo dvasia, studijomis ir tikru kinišku maistu“, – įspūdžiais dalijosi Silvija.
Draugiškumas susipinantis su įkyrumu
– Kokie troškimai tave nuvedė į Kiniją?
– Išvykdama studijuoti į Škotiją nenorėjau apsiriboti vien tik šia šalimi, norėjau pamatyti kuo daugiau pasaulio. Įstojusi į Edinburgo universitetą kaip papildomą studijų dalyką galėjau pasirinkti kinų kalbą. Po dvejus metus trukusių studijų universitetas pasiūlė išvykti į Kiniją. Nei akimirką nedvejojau.
Dar mokykloje mane žavėjo kinų kultūra, neaprėpiamos Kinijos platybės. Visada troškau būti ten, kur šiuo metu esu. Čia studijuoju Wuhan universitete, kuris laikomas vienu seniausių Kinijoje.
– Kur šiuo metu gyveni?
– Dabar esu Kinijos centrinėje dalyje, Hubei provincijoje, Wuhan mieste.
– Ar sunku priprasti prie svetimo krašto?
– Keista, tačiau vos atvykusi į Kiniją jaučiausi kaip namuose. Paprastai nemėgstu didelių miestų ir daugybės žmonių, tačiau Kinijoje manęs tai nė kiek netrikdo. O Škotijoje yra daug lietuvių studentų ar apskritai ten gyvenančių tautiečių, tad adaptacija buvo labai lengva.
– Ar Kinijoje jauti kokių nepatogumų?
– Visiems užsieniečiams dažnai tenka ištverti ilgas fotosesijas, kada kas nors paprašo su tavimi nusifotografuoti. O kiti, pamatę, kad sutinki, puola prašyti to paties. Ir tai ne sunkiausias dalykas. Blogiausia, kad ir kur eitum, į tave bus spoksoma, rodoma pirštais, būsi diskusijų objektas, net jei stovi visiškai šalia ir supranti kas kalbama. Kartais net bando paliesti, o dažnai ir neatsiklausę ima iš visų pusių fotografuoti. Paprastai to nebepastebiu, tačiau kartais, kai tenka važiuoti metro ir būnu pavargusi, tai labai erzina.
Silvija Kinijoje susipažino su studentėmis iš Latvijos ir Prancūzijos, kurios vėliau tapo geriausiomis draugėmis.
Užsieniečiams – idealios sąlygos
– Studijavai Europoje, o dabar Azijoje. Ar dideli skirtumai jaučiasi?
– Negalėčiau sulyginti, nes mano studijos Kinijoje yra užsienio studentams. Mokausi tarptautiniame studentų fakultete. Studijos pakankamai aukšto lygio, nes pritaikyti tarptautiniai standartai. Klasės mažos, kiekvienas turime galimybę pasireikšti. Mokytojai – didžiausias turtas, beveik visi nepaprastai draugiški, supratingi, šmaikštūs.
Apskritai studijos čia yra labai mielos. Tarptautinių santykių fakultete labai daug praktikos, dėstytojai visada pasiruošę padėti, nuolat vyksta įvairiausi projektai, grupiniai darbai. Kiekvienai paskaitai turime praktikos grupes: visas kursas (apie 200 žmonių) esame išskirstyti į grupeles po dvidešimt. Kas antrą savaitę einame į to dalyko praktines paskaitas. Taip pat mokomės ir teorijos, ir nagrinėjame realias situacijas bei ruošiame praktinius darbus.
O kalbos paskaitos man yra atradimas. Klasėje niekada nebūna daugiau nei dvidešimt studentų, kiekvienas esame įtraukti į paskaitos veiklą. Visi mano kalbos dėstytojai yra kinai, nepaprastai draugiški, nuolat stengiasi padėti. Jie žino kiekvieno studento silpnąsias vietas, tad nuolat sulaukiame individualios pagalbos.
– Ką galėtum išskirtinio papasakoti apie studentišką gyvenimą Kinijoje?
– Įstoti į gerą universitetą čia labai sunku – didelė konkurencija, tad įstojus jaučiamas pasididžiavimas. Egzaminai labai sunkūs, dėstytojai reikalauja daug ir reikalavimai yra visai kitokie nei Lietuvoje ar Europoje. Daugelis universiteto dėstytojų yra autoritetas, formuojantis studentų mąstymą, tad visas „iškalimas“, kuris mums atrodo labai svetimas ir nesuprantamas, yra reikalingas, kad žmonės galėtų susikalbėti.
Politikų kalbose, žiniasklaidoje neretai pasakomi keli žodžiai ar keli vardai, ir pagal tai išsilavinęs žmogus supranta potekstę. Studentai labai darbštūs, uolūs bei susikaupę, negeria ir nerūko, išskyrus užsieniečius. Bendrabučiai priklauso nuo universiteto. Mažesniuose miestuose studentai gali sau leisti buto nuomą, tačiau Šanchajuje tai yra neįmanoma.
Bakalauro studentai gyvena po keturis kambaryje, magistrantūros – po du, o doktorantūros – po vieną. Užsieniečiai, gaunantys stipendiją, turi po atskirą kambarį. Kambariuose nėra dušo, tik tualetas. Bet bendrabučio kaina metams, berods, nesiekia nei 500 litų. Užsieniečiams, gaunantiems stipendiją, bendrabutis nemokamas.
Užsidirbti nesunku
– Ar be studijų užsiimi kokia veikla?
– Laisvu nuo studijų metu, kaip ir dauguma atvykėlių, gerai kalbančių angliškai, mokau keletą kinų vaikų anglų kalbos. Atlyginimas labai geras, be to, visada yra anglų kalbos mokytojo darbo pasiūlymų. O kas nori dirbti nuolatinį darbą, yra darbo pasiūlymų ir metams: atlyginimas nerealus, dažnai ir už lėktuvo bilietą sumoka, ir apgyvendinimu pasirūpina. Tereikia turėti patirties.
Pirmasis Silvijos aplankytas objektas Kinijoje – Didžioji kinų siena.
– Kaip leidi laisvalaikį? Ar tiesa, kad kinai labai konservatyvūs?
– Dažnas Kinijos jaunuolis visą dieną neišlenda iš namų, žaidžia kompiuteriu arba tiesiog susitinka ramiai pašnekėti su draugais. Dar nemažai žmonių mėgsta karaokę. Tokių barų čia gali rasti kas keletą metrų. Negalintys daug išlaidauti žmonės tiesiog žaidžia stalo žaidimus, kortomis, dažnai tuo pat metu su draugais geria kinišką degtinę.
Tuo tarpu vakariečiai neįsivaizduoja pasilinksminimų be barų ir klubų, šokių ir vakarėlių. Žinoma, klubuose taip pat būna nemažai kinų, tačiau dauguma jų vyresni arba desperatiškai ieškantys antrųjų pusių. Paprastai vietiniai net nelabai šoka, tik stovi, šnekučiuojasi.
Kinijoje pragyventi nesunku
– Ar brangiai kainuoja pragyvenimas Kinijoje?
– Tikrai daug pigiau negu Lietuvoje (šypsosi). Didžiuosiuose Kinijos miestuose brangiausia – būsto nuoma. Tačiau jei gauni bendrabutį, tuomet pragyvenimas visai mažai kainuoja. Maistui per mėnesį išleidžiu apie 300 litų, transportui skiriu apie 60 litų. O kalbant apie rūbus, avalynę – čia merginų rojus (šypsosi). Tik galėčiau palyginti, kad čia rūbai gal keturis kartus pigesni nei Lietuvoje.
– Kinija visame pasaulyje garsėja savo virtuve. Ar ilgai reikėjo pratintis prie kiniško maisto?
– Kinams atrodo labai keista, kad mes valgome tik vištienos filė, o visa kita galime ir išmesti. Kinijoje tiek dėl žmonių gausos, tiek dėl tradicijų susiformavo kitokie papročiai. Kinų maistas gali būti šaldantis, neutralus arba šildantis. Tarkime, juoda arbata šildo, tad ją geriau gerti žiemą, o žalia – vėsina, todėl labiau tinkama vasarai. Chrizantemų arbata labai padeda nuo peršalimo. Pasak kinų, jei per dieną išgersite bent vieną šios arbatos puodelį, jokios bacilos bus nebaisios.
Šuns mėsa yra šildanti ir labai tinka žiemai. Beje, šunieną valgo ne tik kinai, bet ir filipiniečiai ar korėjiečiai. Kinijoje šunys valgymui auginami atskirai, o Filipinuose valgomi gatviniai šunys ir visa tai nėra taip egzotiška, kaip mums gali pasirodyti. Tai tas pats, kaip prancūzai valgo arklieną ar varlieną – lygiai tiek pat egzotikos.
Kinijoje maistas ilgą laiką būdavo mitologizuotas, todėl ką valgysi, tuo ir tapsi. Ligoniai valgydavo tigro mėsą, vėžlių sriubą ir pan. Taip pat kaip ir Afrikoje valgomos gorilos, o Artimuosiuose Rytuose – raganosiai, nes manoma, jog suvalgęs šiuos žvėris įgausi nežmoniškos jėgos ir savybių. Kita vertus, visi kinai žino ką valgyti, jei jiems ką nors skauda. Pavyzdžiui, jei jie jaučia nugaros skausmą, užsisako kepenėlių, jei skauda galvą – masažuoja nykštį, jei skauda skrandį – dar kitaip. Toks kultūrinis identitetas.
Nori į Kiniją – kalba būtina
– Kokių patarimų galėtum duoti tiems, kurie planuoja studijuoti Kinijoje?
– Be kinų kalbos pagrindų – nė žingsnio. Žinoma, atvažiuoja gana daug studentų, kurie tegali kiniškai pasakyti „labas“ ir „ačiū“, tačiau jiems labai sunku. Ne dėl studijų sunku, bet gyvenimiškose situacijose. Kinijoje labai mažai žmonių, kurie kalba angliškai. Tad net norint nueiti pavakarieniauti būtų neblogai išmanyti kalbos pagrindus. O norintiesiems studijuoti magistrantūroje būtina šnekėti sklandžia kinų kalba.
Taip pat reikėtų visais būdais stengtis gauti stipendiją. Stipendijas užsienio studentams skiria pati Kinijos valdžia. Nežinau, kaip ją gauti be Europos universiteto pagalbos, bet esu tikra, galimybių yra. Mūsų universitete beveik visi kurso studentai gauna stipendiją. Bet kiekvienais metais norinčių studijuoti kinų kalbą vis daugiau, tad ir stipendiją gauti vis sunkiau. Tačiau labai verta. Kinija yra pigi šalis, tad gaunant paramą, nereikia rūpintis niekuo, nebent lėktuvo bilietu.
Interviu iš žurnalo „Kur stoti užsienyje“
