„Tai, ką pamačiau pirmą kartą nuvykusi į Norvegiją, žodžiais sunku nupasakoti. Kadangi nuo ankstyvos vaikystės esu gamtos vaikas, ten man buvo lyg rojus. Grynas oras, nuostabus kraštovaizdis, laisvėje gyvenantys gyvūnai, kuriuos Lietuvoje galima išvysti tik zoologijos sode, ir jausmas, kad šiauriausias Europos taškas ranka pasiekiamas, tiesiog užburia. Tiesa, kad kažkada teks gyventi ir mokytis per vieną dieną svajonių šalimi tapusioje Norvegijoje, nedrįsau net pagalvoti. O dabar galiu pasakyti atvirai – esu vienas laimingiausių žmonių pasaulyje“, – apie pažintį su Norvegija pasakojo Rita duodama interviu žurnalui „Kur stoti užsienyje“.
Pakerėjo Norvegijos gamta
Pirmą kartą Rita į Norvegiją vyko su tėvais, kurie jau daugelį metų lanko šiauriausius pasaulio kraštus. Ekstremalius nuotykius mėgstanti šeima tuomet išsiruošė į šiauriausią Europos tašką Nordkapp.
Kelionės metu patirti įspūdžiai, šiek tiek pažinta Norvegijos kultūra ir vietinių gyventojų mentalitetas, tuomet keturiolikmetę Ritą pastūmėjo į gilius apmąstymus.
„Pamenu, kad grįžus iš kelionės negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie norą kažkada gyventi šioje Skandinavijos šalyje. Suprantu, kad tai buvo daugiau vaikiškos svajonės, iš kurių tėvai net juokėsi, tačiau aš jau žinojau, kad ten grįšiu“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Rita pasakojo, kad apie studijas Norvegijoje pradėjo galvoti dar besimokydama devintoje klasėje – praėjus vos pusmečiui po įsimintinos kelionės. Tuomet ji internete surado kelių Norvegijoje studijuojančių lietuvių kontaktus ir pradėjo rinkti informaciją.
„Tėvai galiausiai patikėjo mano apsisprendimu tuomet, kai parėjusi iš mokyklos pareiškiau, kad pradedu lankyti norvegų kalbos kursus ir baigusi mokyklą važiuosiu mokytis į Norvegiją. Dar dabar pamenu tėvų patirtą šoką (juokiasi), tačiau vėliau jie mane pasveikino ir siūlė visokeriopą pagalbą“, – teigė Rita.
Išvykai ruošėsi trejus metus
Rita įstojo studijuoti į garsiąją ekonomikos mokyklą BI Norwegian Business School (www.bi.no), įsikūrusią sostinėje Osle. Čia mergina pasirinko studijuoti tarptautinės ekonomikos specialybę.
– Rita, anksčiau minėjai, kad studijoms Norvegijoje ruošeisi gana ilgai. Papasakok apie tai plačiau.
– Pirmasis ir didžiausias žingsnis buvo pradėti mokytis ganėtinai sunkią norvegų kalbą. Galiu pasidžiaugti, kad jau besimokydama 12 klasėje pakankamai laisvai kalbėjau, tik su rašyba sekėsi sunkiau (juokiasi). Žinojau, kad norint įsitvirtinti Norvegijoje, būtina mokėti kalbą.
Taip pat norėdama iš arčiau susipažinti su šia šalimi, vasarą prieš 12 klasę praleidau Norvegijos sostinėje Osle. Tai buvo apžvalginė kelionė. Kadangi man jau buvo 18 metų ir mokėjau norvegų kalbą, įsidarbinau vietinėje kavinėje. Per keletą mėnesių susiradau draugų, užsidirbau pinigų ir išvykau į Lietuvą baigti mokyklos.
– Kaip vyko stojimo procesas?
– Viskas buvo paprasčiau, nei tikėjausi. Iš pradžių reikėjo pateikti brandos atestato kopiją, kuri turėjo būti išversta į norvegų kalbą. Ją reikėjo patvirtinti pas notarą. Taip pat reikėjo pristatyti dokumentą, kuris patvirtintų norvegų kalbos egzamino išlaikymo faktą. Kadangi šiame universitete yra studijų programų, kurios dėstomos anglų kalba, reikėjo pateikti ir anglų kalbos egzamino pažymėjimą TOEFEL. Reikėtų pabrėžti, kad čia nėra jokių stojimo mokesčių.
Mokosi tik būtiniausius dalykus
– Kaip klostėsi studijos? Ar sunku mokytis šioje aukštojoje mokykloje?
– Mokytis sekėsi pakankamai gerai, tačiau negalėčiau pasakyti kad lengva, nors daugelis tikisi, jog mokytis užsienyje lengviau, nei Lietuvoje. Mane žavi pati studijų sistema, kurios pagrindas – žmogų kuo labiau supažindinti su praktiniais studijuojamo dalyko aspektais. Žinoma, kad žinias galėtum pritaikyti praktikoje, būtina ir teorija. Tačiau dėstytojai koja kojon žengia su naujovėmis, todėl kiekviena teorija lydima praktiniais jos sprendimo būdais.
– Kokius dalykus mokeisi?
– Studijuojant ekonomikos specialybę, dalykų spektras išlieka panašus visus tris studijų metus. Teko mokytis šalies ekonomikos valdymą, įmonių marketingą ir finansus, matematiką, makroekonomiką ir mikroekonomiką, mokesčių teisę.
Vėliau mokėmės įmonės ir valstybės finansų programą. Dalykų spektras nėra platus, tačiau dėstytojai paskaitų metu pateikdavo visą reikalingiausią ir naujausią informaciją.
Gerai, kad studijos Norvegijoje koncentruotos, nėra pašalinių dalykų paskaitų, visiškai nesusijusių su studijomis. Teko pabendrauti su Lietuvoje studijuojančiais draugais ir, deja, Lietuvos universitetuose dar vis mokoma daug nereikalingų dalykų, kurių studentai negalės panaudoti nei profesinėje veikloje, nei gyvenime.
Turint darbą kainos „nesikandžioja“
– Žinoma, kad Norvegijoje ne tik aukštas pragyvenimo lygis, bet ir kainos. Ar sunku studentui išgyventi?
– Studentui iš Lietuvos tikrai sunku. Kadangi, kaip jau minėjau, aš turėjau šiokią tokią patirtį Norvegijoje, darbą kavinėje, kurioje dirbau ir vasarą prieš dvyliktą klasę, todėl man didelių finansinių sunkumų nebuvo. Beje, vėliau ten pradėjau dirbi jau ne kaip padavėja, o administratorė.
Kalbant apie konkrečias išlaidas, reikėtų paminėti, kad daugiausia pinigų reikia skirti būstui ir maistui. Kas mėnesį būstas man kainuoja 3 700 Norvegijos kronų (apie 1 700 litų). Su drauge nuomojame dviejų kambarių butą netoli Oslo centro. Paprastai Osle būsto kainos svyruoja nuo 3 000 iki 6 500 Norvegijos kronų.
Maistas čia taip pat brangus – per mėnesį jam išleidžiu apie 2 500 kronų. Tačiau valgau tikrai ne studentams įprastą maistą – bulves ir makaronus (juokiasi). Perku ir žuvį, ir mėsą, ir kartais pasilepinu skaniais desertais.
Kadangi universitetas yra netoli namų, transportui per mėnesį skiriu iki 300 kronų. Viską susumavus matosi, kad tai labai solidi suma, tačiau turint bent kokį darbą, šios išlaidos atrodo ganėtinai nedidelės.
– Ar reikia mokėti už mokslą?
– Deja, bet taip. Kiekvieną semestrą universitetui tenka mokėti po 26 000 kronų (beveik 12 000 litų). Tad vien už studijas per metus tenka atseikėti 52 000 kronų.
Už mokslą nemoka tik tie, kurie labai gerai išlaiko egzaminus ir neuždirba tam tikro dydžio pajamų. Kadangi mano atlyginimas buvo didesnis, už studijas teko mokėti.
Taip pat galima gauti paskolą studijoms, tačiau prieš tai reikia bent 2 metus dirbti Norvegijoje. Visą informaciją galima rasti interneto svetainėje www.lanekassen.no.
„Norvegija – mano namai“
– Mokslai ir darbas reikalauja daug laiko? Ar užteko jo laisvalaikiui?
– Pastebėjau, kad kuo daugiau turiu darbų, tuo daugiau suspėju padaryti. Laisvalaikiui taip pat lieka laiko, tačiau darbo dienomis savo didžiausiam pomėgiui negaliu skirti laiko. O savaitgaliais su draugais keliaujame ta kryptimi, kur mažiausia civilizacijos. Lankome urbanizacijos nepaliestas vietas, miškus, senovinius žvejų kaimus. Norvegijos gamta – mano aistra.
– Ką planuoji veikti po studijų?
– Kadangi dar liko pusantrų metų iki finišo, apie tai negalvoju (tuo metu kai davė Rita interviu – red. past.) Žinau tik tiek, kad iš Norvegijos nevažiuosiu. Keista sakyti, bet tai yra mano namai. Lyg ir norėčiau tęsti magistrantūros studijas, tačiau nemanau, kad tai darysiu iš karto po bakalauro – norėčiau padaryti pertrauką. Taip pat planuoju keisti darbą ir pradėti dirbti su ekonomikos mokslais susijusioje srityje. Daug tikiuos iš artėjančios praktikos, kurią reikės atlikti vienoje valstybinėje transporto kompanijoje.
– Ką apie tokius planus mano tavo tėvai? Jiems juk norėtųsi, kad dukra grįžtų į Lietuvą.
– Jie viską supranta ir mano apsisprendimą palaiko. Mama sako, kad jei jie būtų 10 metų jaunesni, taip pat važiuotų gyventi čia.
– Ką galėtum patarti žmonėms, kurie planuoja studijuoti šioje Skandinavijos šalyje?
– Jeigu važiuosite iš karto po mokyklos studijuoti, praneškite tėvams, kad jų biudžetas labai nukentės (juokiasi). Bet kaip ir minėjau, pradžioje geriausia atvažiuoti, susirasti darbą, pažinti Norvegiją, pramokti kalbą ir vėliau stoti į universitetą. Juk nėra būtina tik pabaigus mokyklą vėl kibti į mokslus, bet lietuviškas požiūris, aišku, kitoks...
Interviu iš žurnalo „Kur stoti užsienyje“
