Idė­ja mo­ky­tis Pran­cū­zi­jo­je į gal­vą at­ėjo ap­si­lan­kius šio­je ša­ly­je... Bū­tent no­ras stu­di­juo­ti sve­tur ir pa­ska­ti­no sto­ti į Tarp­tau­ti­nio Ba­ka­lau­re­a­to kla­sę li­cė­ju­je, kur mo­kiau­si prieš at­va­žiuo­jant čia. Ma­nau, kaip ir dau­ge­liui ma­no kla­sio­kų, ku­rie da­bar iš­si­bars­tę po dau­ge­lį ša­lių. Ka­dan­gi vi­sos pa­mo­kos vy­ko an­glų kal­ba (sa­vai­me su­pran­ta­ma, iš­sky­rus lie­tu­vių kal­bą) moks­las už­sie­nio kal­ba ta­po įpras­tu da­ly­ku.

Pa­si­rin­kau Pran­cū­zi­ją to­dėl, kad ši ša­lis ma­ne ža­vi la­biau nei An­gli­ja, JAV ar ki­tos di­džio­sios ša­lys, gar­sė­jan­čios stu­di­jų ko­ky­be. Ži­no­ma, an­glų kal­bą mo­ku ge­riau nei pran­cū­zų, bet pa­ma­niau, kad ją jau mo­ku pa­kan­ka­mai ge­rai, o da­bar pats me­tas bū­tų pa­to­bu­lin­ti pran­cū­zų kal­bos ži­nias.

Drau­gas In­ter­ne­tas

Ren­kant in­for­ma­ci­ją apie stu­di­jas šio­je ša­ly­je, la­biau­siai gel­bė­jo drau­gas in­ter­ne­tas. Prie jo te­ko pa­leis­ti daug, be ga­lo daug, va­lan­dų. Taip pat ne­ma­žai kar­tų bu­vau ap­si­lan­kiu­si Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­do­je. Ten net­gi yra spe­cia­liai stu­den­tų kon­sul­ta­ci­joms skir­tas sky­rius (BU­CI). Taip pat ben­dra­vau su žmo­nėmis, su­si­ju­siais su Pran­cū­zi­ja – pran­cū­zais, lie­tu­viais, stu­di­juo­jan­čiais ar gy­ve­nan­čiais šio­je ša­ly­je.

Pa­si­rink­ti uni­ver­si­te­tą – sun­ku
Pa­si­rink­ti uni­ver­si­te­tą bu­vo la­bai sun­ku. Štai, pvz., pran­cū­zai vi­si kaip vie­nas su­si­ta­rę tvir­ti­no, kad vi­si uni­ver­si­te­tai jų ša­ly­je yra la­bai pui­kūs, juo­se stu­di­jų ko­ky­bė yra la­bai ge­ra ir to­dėl ne­ga­lė­tų nė vie­no iš­skir­ti... O uni­ver­si­te­tų yra dau­giau ne­gu 100! Tai­gi, nu­spren­džiau rink­tis pa­gal re­gio­ną, į ku­rį la­biau­siai trau­kia. Pa­trau­kė į pie­tus. Sau­lei, pal­mėms ir jū­rai nie­ka­da ne­ga­lė­jau at­si­spir­ti. Ta­čiau ir pie­tuo­se yra ne­ma­žai uni­ver­si­te­tų (Mont­pel­lier, Tou­lou­se, Ni­ce, Mar­seil­le, Aix en Pro­ven­ce). Pa­kal­bė­ju­si su Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­dos dar­buo­to­ju ir su lie­tu­viu, stu­di­juo­jan­čiu Tou­lou­se, su­ži­no­jau, kad pie­tų Pran­cū­zi­jo­je Tou­lou­se gar­sė­ja eko­no­mi­kos stu­di­jo­mis, o tei­sės stu­di­jo­mis gar­sė­ja uni­ver­si­te­tas Aix-Mar­seil­le 3 (ar­ba, ki­taip va­di­na­mas, Uni­ver­sité Paul Cézan­ne, be­je, ką ben­dro tu­ri dai­li­nin­kas Cézan­ne ir tei­sė, ne­su­pran­tu iki šiol, ma­tyt uni­ver­si­te­tas tie­siog taip bu­vo pa­va­din­tas, nes Aix en Pro­ven­ce yra Cézan­ne gim­ta­sis mies­tas). Tai­gi, kal­bė­jau su žmo­nė­mis, bent kiek su­si­ju­siais su Pran­cū­zi­ja, skai­čiau in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te (www.eduf­ran­ce.com ir ki­tuo­se pus­la­piuo­se), lan­kiau uni­ver­si­te­tų in­ter­ne­ti­nes sve­tai­nes.

Ge­riau­sia iš anks­to nu­spręs­ti, ką no­ri stu­di­juo­ti
Da­bar, ma­nau, vi­sų pir­ma ge­riau­sia bū­tų nu­spręs­ti, ką kon­kre­čiai no­rė­tum stu­di­juo­ti, ko­kia­me re­gio­ne, ko­kia­me mies­te (di­de­lia­me ar ma­žes­nia­me). Ap­lan­ky­ti uni­ver­si­te­tų pus­la­pius, pa­tik­rin­ti, ar ga­li­ma į jų uni­ver­si­te­tą už­si­ra­šy­ti pa­štu (kai ku­rie uni­ver­si­te­tai su­tin­ka pri­im­ti stu­den­tus tik tie­sio­giai). Taip pat, ra­šant el.laiškus uni­ver­si­te­tų dar­buo­to­jams, ne­pa­mirš­ti pri­dur­ti, kad Lie­tu­va yra Eu­ro­pos Są­jun­go­je, nes dau­ge­lis to dar ne­ži­no, o pri­ėmi­mo tvar­ka Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­čiams yra ki­to­kia nei už­sie­nie­čiams. Ir ge­riau­sia pra­dė­ti ra­šy­ti el. laiškus uni­ver­si­te­tams jau an­tro se­mest­ro pra­džio­je, nes pran­cū­zai ne­pa­si­žy­mi grei­ta re­ak­ci­ja ra­šant at­sa­ky­mus. To­dėl tam rei­kia skir­ti ne­ma­žai lai­ko.

Daug ne­ri­mo dėl po­kal­bio
Do­ku­men­tų, ku­riuos rei­kė­jo siųs­ti uni­ver­si­te­tams, rei­kė­jo ne tiek ir daug – mo­ty­va­ci­nio laiš­ko, mo­ky­to­jo re­ko­men­da­ci­jos ir dvie­jų pas­ku­ti­nių me­tų pa­žy­mių (taip pat rei­kia pri­dur­ti, kad ver­ti­ni­mo ska­lė Lie­tu­vo­je yra de­šimt­ba­lė, nes mo­ki­niai Pran­cū­zi­jo­je yra ver­ti­na­mi dvi­de­šim­ties ba­lų sis­te­mo­je). Ga­vus eg­za­mi­nų re­zul­ta­tus, taip pat rei­kė­jo nu­siųs­ti ir juos. Dėl do­ku­men­tų var­go ne­bu­vo, ta­čiau bu­vo ne­ma­žai ne­ri­mo pran­cū­zams ne­at­sa­ki­nė­jant į pa­pil­do­mus klau­si­mus in­ter­ne­tu. Rug­pjū­čio mė­ne­sį in­ter­ne­ti­nį su­si­ra­ši­nė­ji­mą iš­ viso ver­tė­tų pa­mirš­ti, nes vi­si pran­cū­zai atos­to­gau­ja. Pa­dė­jo kan­try­bė ir vi­si ki­ti žmo­nes ap­link, ku­riems ne­at­si­bo­do klau­sy­ti ma­no nuo­gąs­ta­vi­mų. Taip pat pran­cū­zų dės­ty­to­ja ir drau­gai pran­cū­zai, ku­rie ne­pa­tin­gė­jo per­skai­ty­ti ir duo­ti pa­ta­ri­mų dėl mo­ty­va­ci­nio laiš­ko ra­šy­mo. Pra­dė­ti tvar­ky­ti do­ku­men­tus rei­kia jau pa­va­sa­rį, o tiks­les­ni ter­mi­nai pri­klau­so nuo pa­si­rink­to uni­ver­si­te­to. Vals­ty­bi­niai eg­za­mi­nai rei­ka­lin­gi. Taip pat rei­ka­lin­gi vi­sų do­ku­men­tų ver­ti­mai į pran­cū­zų kal­bą.

Kvie­ti­mas prieš iš­leis­tu­ves
Kvie­ti­mą stu­di­juo­ti ga­vau dar prieš iš­leis­tu­ves, ta­čiau laiš­ke bu­vo pa­ra­šy­ta, kad tarp­tau­ti­nės ko­mi­si­jos spren­di­mu esu pri­im­ta į Uni­ver­sité Paul Cézan­ne su są­ly­ga, kad iš­lai­ky­siu eg­za­mi­ną. O kas tas  eg­za­mi­nas, ne­bu­vo nė men­kiau­sių užuo­mi­nų. Ta­čiau Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­do­je man pa­sa­kė, kad grei­čiau­siai tai tie­siog laiš­ko šab­lo­nas ir jo­kio eg­za­mi­no bū­ti ne­tu­rė­tų. Tai iš­ties nu­ra­mi­no ir, jau at­vy­ku­si į Pran­cū­zi­ją, su­ži­no­jau, kad jo­kio eg­za­mi­no lai­ky­ti ne­rei­kės. Drau­gams ir ar­ti­mie­siems ma­no iš­vy­ki­mas mo­ky­tis sve­tur ne­bu­vo staig­me­na, nes jau se­niai bu­vo ruo­šia­mi to­kiam įvy­kiui. Be to, dau­ge­lis drau­gų ir pa­tys ga­vo kvie­ti­mus stu­di­juo­ti už­sie­nio uni­ver­si­te­tuo­se, tai­gi tai ne­bu­vo kaž­kas ne­ti­kė­to. Min­čių ne­be­vyk­ti bu­vo, nes iki pat iš­vy­ki­mo į Pran­cū­zi­ją ne­ži­no­jau, ar ma­no pa­tvir­ti­ni­mas, jog ke­ti­nu stu­di­juo­ti Aix-Mar­seil­le 3 uni­ver­si­te­te, pa­sie­kė ad­re­sa­tą (kaip mi­nė­jau, rug­pjū­tį pran­cū­zai atos­to­gau­ja).
Di­džiau­sią sto­ji­mo pro­ce­dū­rų iš­lai­dų da­lį su­da­rė do­ku­men­tų ver­ti­mo pa­slau­gos. Ki­tos iš­lai­dos bu­vo pa­što, o mo­kes­tį už moks­lą uni­ver­si­te­tui rei­kia mo­kė­ti tik at­vy­kus į ša­lį.

Įsto­jau ir Lie­tu­vo­je, ir Pran­cū­zi­jo­je
Kur įsto­ti leng­viau – Lie­tu­vo­je ar Pran­cū­zi­jo­je, net ne­ži­nau, nes bu­vau pa­da­vu­si do­ku­men­tus į abie­jų ša­lių uni­ver­si­te­tus. Įsto­jau ir ten, ir ten... Tai­gi, gal pa­na­šiai... Tik­tai sto­jant Lie­tu­vo­je, ne­rei­kia ra­šy­ti mo­ty­va­ci­nio laiš­ko, o Pran­cū­zi­jo­je ma­žes­nę reikš­mę tu­ri bai­gia­mie­ji eg­za­mi­nai.

Iš­vys­ty­ta biu­rok­ra­ti­ja
At­vy­kus į uni­ver­si­te­tą, pir­mas jaus­mas vi­sai ne­blo­gas. La­bai daug stu­den­tų, di­de­lis uni­ver­si­te­tas, net ne­ži­no­jau, kur pir­miau ei­ti. Rei­kia ne­bi­jo­ti klaus­ti, nes ap­lin­ki­niai la­bai drau­giš­ki ir pa­si­ren­gę pa­dė­ti. Tie­sa, tik at­vy­ku­si pa­ste­bė­jau, kad pran­cū­zų la­bai iš­vys­ty­ta biu­rok­ra­ti­ja. Keis­ta bu­vo tai, kad įsi­ra­šy­mas į uni­ver­si­te­tą vy­ko vė­liau, nei pra­si­dė­jo pa­skai­tos. Bet dėl to vi­sai ne­rei­kia ne­ri­mau­ti, nes pa­skai­tas ga­li­ma lan­ky­ti ir dar ne­ga­vus stu­den­to pa­žy­mė­ji­mo.

Vis­ko klau­si­nė­ti
Dau­giau­sia nau­din­gos in­for­ma­ci­jos apie stu­di­jas ir kas­die­ni­nį gy­ve­ni­mą (kur yra stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rio­je par­duo­tu­vė­je ge­riau­sia ap­si­pirk­ti, su ko­kia or­ga­ni­za­ci­ja pi­giau­sia ke­liau­ti...) ga­vau iš lie­tu­vės, ku­ri stu­di­ja­vo ma­gist­rą Aix-en-Pro­ven­ce. La­bai džiau­giuo­si, kad spė­jau su­si­tik­ti šią pa­ne­lę prieš jai grįž­tant į tė­vy­nę, nes tik­rai pa­leng­vi­no gy­ve­ni­mą. Taip pat apė­jau vi­sas or­ga­ni­za­ci­jas, kiek jų yra, ir klau­si­nė­jau, klau­si­nė­jau, klau­si­nė­jau vis­ko iš ei­lės. Grį­žu­si na­mo (na, ne vi­sai na­mo, iš pra­džių gy­ve­nau pas to­kia mo­te­riš­kę pran­cū­zę, ku­ri ma­ne pri­glau­dė, kol ieš­ko­jau pa­sto­gės), kris­da­vau i lo­vą ir ne­no­rė­da­vau nie­ko dau­giau, tik mie­go­ti... ir il­gai.

Pa­kei­čiau 6 kam­ba­rius
At­vy­kus į ša­lį, dar kar­tą ten­ka su­si­dur­ti su žiau­ria re­a­ly­be, nes pir­ma­me kur­se nė­ra jo­kių ga­li­my­bių gau­ti sti­pen­di­ją ar ben­dra­bu­tį uni­ver­si­te­te. To­dėl rei­kia tie­siog ne­gai­lė­ti jė­gų ir kan­try­bės ir ieš­ko­ti vis­ko pa­čiam. Aiš­ku, bu­vo aki­mir­kų, ka­da at­ro­dė, jog me­siu vis­ką ir grį­šiu į tė­vy­nę, bet ži­no­jau, kad tai netie­sa. Ga­lų ga­le, pa­kei­tu­si lo­vas gal 6 kar­tus, pa­ga­liau pra­dė­jau nuo­mo­tis kam­ba­rį. Pa­ga­liau at­ra­dus vie­tą, ku­rią ga­liu va­din­ti na­mais, iš tie­sų la­bai pa­leng­vė­ja.

600 stu­den­tų vie­no­je au­di­to­ri­jo­je
Pa­skai­tos pra­si­de­da gan pa­laips­niui, vi­sų pir­ma, bū­na įva­di­nės pa­skai­tos, ku­rių me­tu pa­sa­ko­ja­ma apie uni­ver­si­te­to tvar­ką, drau­di­mo ir sti­pen­di­jų sub­ti­ly­bes. Pa­skai­tų kas­dien bū­na apie 4-5val. Stan­dar­ti­nė pa­skai­ta trun­ka 50 min, o tarp jų bū­na 10 min. per­trau­kos. Krū­vis kol kas nė­ra la­bai di­de­lis, ta­čiau rei­kia tu­rė­ti ome­ny, kad dar ne­pra­si­dė­jo se­mi­na­rai (pran­cū­ziš­kai va­di­na­mi TD – tra­vaux di­rigés). To­dėl vi­si 600 stu­den­tų (pu­sė uni­ver­si­te­to pir­ma­kur­sių) sė­di vie­no­je amfiteatrinėje au­di­to­ri­jo­je. Iš pra­džių bu­vo ga­na ne­ma­žas šo­kas, nes 600 žmo­nių vie­no­je vie­to­je ne taip daž­nai ga­li­ma ir pa­ma­ty­ti, o da­bar tai at­si­tin­ka kas­dien. Kol kas dės­ty­to­jai tie­siog la­bai daug šne­ka, tuo ir ap­si­ri­bo­ja vi­sa tech­ni­ka. Nors, tie­sa, po­rą kar­tų bu­vo ro­do­mi do­ku­men­tai skaid­rių pa­vi­da­lu, per an­glų kal­bos pa­skai­tas da­ro­mi klau­sy­mo pra­ti­mai ir t.t Be­je, pran­cū­zų an­glų kal­bos ly­gis iš­ties ne­koks. Po­pu­lia­rūs pra­ti­mai, ku­riuo­se rei­kia pa­si­rink­ti, ku­rį žo­džio skie­me­nį rei­kia su­kir­čiuo­ti, ar pa­sa­ky­ti, kaip ta­ria­mas vie­noks ar ki­toks gar­sas (pvz., which of the fol­lo­wing words has the sa­me vo­wel sound as‚ die‘?
a) say
b) why
c) de­ad).
Tai­gi, ga­liu drą­siai teig­ti, kad an­glų kal­bos pa­skai­to­se be di­des­nių pa­stan­gų ap­len­kiu vi­sus pran­cū­zus... Be­je, ne­su tik­ra, ar su­pras­čiau jų an­glų kal­bą, jei neš­ne­kė­čiau pran­cū­ziš­kai.
Lan­gų kol kas nė­ra, bet kai pra­si­dės se­mi­na­rai, bus lan­gai tarp pa­skai­tų ir se­mi­na­rų.

Kon­spek­tus daž­niau­siai sko­li­na­si
Dėl kal­bos la­bai di­de­lių sun­ku­mų nė­ra, ta­čiau kon­spek­tuo­tis yra ga­na sun­ku. To­dėl daž­nai sko­li­nuo­si kon­spek­tus iš ko­le­gų, ar­ba ga­li­ma tie­siog pa­si­da­ry­ti ko­pi­ją iš tų žmo­nių, ku­rie ren­ka teks­tą kom­piu­te­riu. Tie­sa, prie kai ku­rių dės­ty­to­jų kal­bė­ji­mo ma­nie­ros tie­siog rei­kia pri­pras­ti. Pvz., yra vie­nas eko­no­mi­kos dės­ty­to­jas, ku­ris šne­ka taip, tar­si jį kas nuo­lat sup­tų, ir mėgs­ta skie­me­nuo­ti žo­džius, o ki­tas dės­ty­to­jas tauš­kia ne­reikš­min­gus da­ly­kus, o kai jau vi­si įmi­gę nuo jo bal­so, stai­ga pa­sa­ko ką nors svar­baus, bet an­trą kar­tą to ne­be­kar­to­ja. Kol kas pa­skai­tos yra dau­giau te­ori­nės, bet taip yra to­dėl, kad dar ne­pra­si­dė­jo se­mi­na­rai. Juo­se, kiek gir­dė­jau, vis­kas vyks­ta ki­taip. Vi­sų pir­ma, to­dėl, kad stu­den­tai yra su­skirs­ty­ti į gru­pe­les po 30 žmo­nių, to­dėl na­tū­ra­lu, kad yra sma­giau ir pro­duk­ty­viau mo­ky­tis.

Daug spor­to
Vie­nas iš la­biau­siai pa­tin­kan­čių da­ly­kų uni­ver­si­te­te – spor­tas. Iš pra­džių ma­niau, kad tai bus kaž­kas pa­na­šaus į spor­tą Lie­tu­vo­je – šuo­liu­kai, ky­bo­ji­mai, šok­dy­nės ir ki­ti sma­gu­my­nai, bet, ma­no di­de­liam džiaugs­mui, ap­si­ri­kau. Ga­li­ma pa­si­rink­ti to­kius da­ly­kus kaip nar­dy­mas, šo­kiai (sal­sa, ro­ken­ro­las ir t.t.), bou­lin­gas, ko­vos me­nai.. No­rė­jau pa­si­rink­ti sal­są, ta­čiau už­si­ė­mi­mai su­tam­pa su pa­skai­to­mis, to­dėl pa­si­rin­kau „tai ji chu­an“. Kas tai yra? Prieš už­si­ra­šant, tiks­liai ne­ži­no­jau, ta­čiau iš­ban­džiau ir su­pra­tau, kad tai ir yra tai, ko man la­biau­siai rei­kia šiuo me­tu. Tai kaž­kas pa­na­šaus į jo­gą, pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti ir su­si­kon­cen­truo­ti po vi­sų laks­ty­mų ir do­ku­men­tų tvar­ky­mų tik­rai pra­ver­čia, be­je, spor­tas nė­ra pri­va­lo­mas, to­dėl nė­ra jo­kios prie­var­tos.

Lau­kiam se­mi­na­rų...
Su vi­sais gru­pio­kais kol kas dar ne­spė­jau su­si­ben­drau­ti (o tai vi­sai na­tū­ra­lu, ži­nant, kad jų yra 600!!!), pa­žįs­tu ke­le­tą jų, kar­tu sė­dim pa­skai­tų me­tu ir pan. Ta­čiau kol kas sun­ku su­si­pa­žin­ti su nau­jais žmo­nėmis, nes vi­si la­bai grei­tai at­bė­ga į pa­skai­tas, o pas­kui taip pat grei­tai iš jų iš­bė­ga, ta­čiau, pra­si­dė­jus se­mi­na­rams, vis­kas tu­rė­tų bū­ti kaž­kiek ki­taip. Be­je, su­ži­no­jau, kad ma­no gru­pė­je yra dar 2 už­sie­nie­čiai, bet to­kio­je gau­sy­bė­je žmo­nių yra sunkiau ne­gu sun­ku at­skir­ti, ku­ris yra pran­cū­zas, o ku­ris ne. Taip pat bu­vau ir tarp­tau­ti­nių stu­den­tų die­no­je (skir­to­je stu­den­tams, ku­rie at­vyks­ta per mai­nų pro­gra­mas, bet ka­dan­gi pir­mą­ją stu­di­jų die­ną ne­pa­bi­jo­jau nu­ei­ti pas stu­den­tų pre­zi­den­tą, bu­vau pa­kvies­ta ir aš), ku­rio­je su­si­pa­ži­nau su dau­ge­liu ki­tų tarp­tau­ti­nių stu­den­tų. Be­je, dau­gu­ma mai­nų stu­den­tų yra azi­jie­čiai, bet jie daž­niau vaikš­to bū­re­liais, to­dėl la­bai daug pa­ben­drau­ti ne­spė­jau.

Stu­di­ja­vo dar 2 lie­tu­viai
Taip pat su­ti­kau ir 2 lie­tu­vius, kas la­bai pra­džiu­gi­no. Po dvie­jų sa­vai­čių ne­kal­bė­ji­mo gim­tą­ja kal­ba (na, jei­gu ne­skai­čiuo­sim ke­le­to pa­si­šne­kė­ji­mu su sa­vi­mi), bu­vo ne­re­a­lu iš­girs­ti lie­tu­viš­ką „la­bas“. Kiek ži­nau, šį se­mest­rą dau­giau lie­tu­vių Aix ne­si­mo­ko, o ki­tą se­mest­rą tu­rė­tų at­va­žiuo­ti dar 2 Eras­mus pro­gra­mos stu­den­tai iš My­ko­lo Rio­me­rio uni­ver­si­te­to.
Po pa­skai­tų dau­giau ben­drau­ju ne su gru­pio­kais, bet su ki­tais žmo­nėmis, su ku­riais spė­jau su­si­pa­žin­ti at­vy­ku­si čia. Dau­ge­lis gru­pio­kų sa­vait­ga­liais va­žiuo­ja na­mo, pas tė­vus (ko jiems la­bai la­bai la­bai pa­vy­džiu, nes ži­nau, kad aš to pa­da­ry­ti kas sa­vai­tę, ar net kas mė­ne­sį, tik­rai ne­ga­liu). 

Ne­sku­bu grįž­ti na­mo
Kaž­kas pa­na­šaus į krikš­ty­nas tik­rai vyks­ta, nes gat­vė­je ma­čiau ne­ma­žai stu­den­tų, ap­si­vy­nio­ju­sių šiukš­lių mai­šais ir iš­si­tep­lio­ju­sių vei­dus da­žais, bet dar ne­spė­jau iš­si­aiš­kin­ti, ka­da bū­tent vyks­ta krikš­ty­nos, nes mums, pir­ma­kur­siams, apie tai uni­ver­si­te­te net ne­bu­vo už­si­min­ta. Po pa­skai­tų daž­niau­siai grįž­tu ga­na vė­lai. Apie 8 val. va­ka­ro. Bet taip yra ne to­dėl, kad la­bai il­gai truk­tų pa­skai­tos, bet pa­pras­čiau­siai to­dėl, kad ne­sku­bu lėk­ti tie­siu tai­ky­mu na­mo. Juk kur kas įdo­miau ty­ri­nė­ti mies­tą, ne­gu sė­dė­ti kam­ba­ry­je. Be­je, ma­no mies­tas (Aix-en-Pro­ven­ce) – la­bai gra­žus: jau­kus se­na­mies­tis, daug ka­vi­nių, ma­žy­čių par­duo­tu­vė­lių, stu­den­tų, tu­ris­tų. Be­vaikš­čio­da­ma gat­vė­je ga­liu iš­girs­ti be­veik vi­sas pa­sau­lio kal­bas.

Ap­lin­ka – pran­cū­ziš­ka
Šiuo me­tu nuo­mo­ju kam­ba­rį Mo­car­to par­ke. La­bai gra­ži ap­lin­ka – fon­ta­niu­kai, gė­ly­tės, įvai­ria­for­miai me­de­liai. Tik­rai jau­čiuo­si kaip Pran­cū­zi­jo­je. Ša­lia dar gy­ve­na 3 stu­den­tai pran­cū­zai. La­bai keis­ta, kad per 3 sa­vai­tes bu­vom at­si­tik­ti­nai su­si­ti­kę tik ke­lis kar­tus, bet štai va­kar, kad ge­riau su­si­pa­žin­tu­mė­me, ėjom į ka­vi­nę pa­ple­pė­ti prie tau­rės vy­no. Tie­sa, kar­tais bū­na sun­ku su­pras­ti pran­cū­zų jau­ni­mą, ypač, kai la­bai grei­tai šne­ka, trum­pi­na žo­džius, nau­do­ja slen­gą ir pan., bet pa­ma­žu imu pri­prast.. Drau­gų su­si­ras­ti nė­ra la­bai sun­ku, nes ap­lin­kui yra daug stu­den­tų. Kai ku­rie jų yra net­gi įky­ro­ki, ypač kai ma­to, kad esi už­sie­nie­tis. O ka­dan­gi ma­no dar ir plau­kai švie­sūs, tai iš­vis kar­tais ra­miai gat­ve pra­eit ne­ga­liu. Bet pri­pra­tau vaikš­čio­ti su au­si­nu­ku ir ne­kreip­ti dė­me­sio į vi­so­kius keis­tuo­lius (ži­no­ma, ga­li­ma gat­vė­je ir nor­ma­lių žmo­nių su­si­tikt, nė­ra taip jau bai­su;)).

Bu­tai bran­gūs
Pra­gy­ve­ni­mas čia la­bai bran­gus. Ypač bu­tų nu­oma. To­dėl ten­ka ne­ma­žai pa­plu­šė­ti, kol su­ran­di ką nors už pa­do­res­nę kai­ną, tai­gi, bū­tų ge­riau at­vyk­ti į mies­tą ge­ro­kai anks­čiau prieš pra­si­de­dant stu­di­joms ar­ba ieš­ko­ti bu­to in­ter­ne­tu. Nes bu­to pa­ieš­kos at­ima la­bai daug lai­ko ir jė­gų. Jau ga­vus pa­sto­gę, rei­kia kuo grei­čiau už­pil­dy­ti do­ku­men­tus or­ga­ni­za­ci­jai CAF (Cais­se d‘Al­lo­ca­tions Fa­mil­lia­les), taip ga­li­ma at­gau­ti da­li nu­om­pi­ni­gių. Tai­gi, kar­tais pran­cū­ziš­ka biu­rok­ra­ti­ja tu­ri ir tei­gia­mų bruo­žų. Ka­vi­nė­se val­gy­ti bran­gu (pvz., sa­lo­tos kai­nuo­ja 7 eu­rus). Be to, rei­kia sau­go­tis ba­lan­džių, nes jie yra ne to­kie šva­rūs kaip lie­tu­viš­kie­ji, to­dėl ,no­rint lik­ti ne­ap­derg­tam, reik­tų pa­si­steng­ti at­si­sės­ti po sto­gu ar skė­čiu;). Ga­li­ma vi­sai nor­ma­liai pa­val­gy­ti ir uni­ver­si­te­to val­gyk­lo­je (Res­to U) už 3 eu­rus, nes mais­to ko­ky­bė ne ką pra­stes­nė už kavinių.  Ar­ba ga­li­ma ga­min­tis mais­tą na­muo­se. Tai pas­ta­ruo­ju me­tu man su­ke­lia šiek tiek pro­ble­mų, nes ma­ka­ro­nai ir sau­si pus­ry­čiai pra­de­da at­si­bos­ti.

Lie­tu­viai „pra­si­su­ka“ bet kur
Ka­dan­gi pir­ma­kur­siai (pran­cū­ziš­kai va­di­na­mo­jo li­cen­ce 1) stu­den­tai ne­ga­li gau­ti kam­ba­rio stu­den­tų ben­dra­bu­ty­je, o už­sie­nie­čiai ne­tu­ri ga­li­my­bių gau­ti ir sti­pen­di­jos, šiuo me­tu ieš­kau dar­bo. Uni­ver­si­te­tas lei­džia dirb­ti ga­li­ma 17,5 va­lan­dų per sa­vai­tę, nes rei­kia ne­pa­mirš­ti ir moks­lų (o taip pat ir pail­sė­ti, pa­šėl­ti ir šiaip at­si­pa­lai­duot). Bet lie­tu­viai bet kur su­ge­ba pra­si­suk­ti. To­dėl op­ti­mis­tiš­kai žvel­giu į at­ei­tį.

Leng­va daug ko iš­mok­ti
Į nau­ją kul­tū­rą pa­ma­žu pra­de­du įsi­gy­ven­ti, ži­no­ma, vis dar trūks­ta šei­mos, drau­gų, par­duo­tu­vių, ku­rios dir­ba iki 24h, įskai­tant ir sa­vait­ga­lius, gim­to­jo mies­to gat­vių, net­gi mo­kyk­los ir mo­ky­to­jų. Ta­čiau taip ga­liu įver­tin­ti vi­sa tai, ką turėjau, da­bar be­lie­ka tik mė­gau­tis šia aki­mir­ka. Nors ir trūks­ta tė­vy­nės, jo­kiu bū­du ne­si­ga­iliu at­vy­ku­si stu­di­juo­ti čia, nes tik taip ga­li­ma pa­žin­ti pa­sau­lį, su­tik­ti daug įdo­mių žmo­nių, iš­mok­ti kal­bą, įgy­ti dau­giau pa­tir­ties, to­le­ran­ci­jos, nau­jų idė­jų. Taip pat, pa­si­rin­ku­si pie­tų ša­lį, ga­liu pa­si­mė­gau­ti sau­lės spin­du­liais kur kas il­giau. O tai iš­ties nu­tei­kia op­ti­mis­tiš­kai.
Be­si­ruo­šian­tiems sto­ti, pa­tar­čiau ap­si­šar­vuo­ti kan­try­be, jei pa­si­rin­ko­te stu­di­joms Pran­cū­zi­ją, nes ši ša­lis be sū­rių ir vy­nų dar gar­sė­ja biu­rok­ra­tiz­mu. Ir kuo anks­čiau su­kon­tak­tuo­ti su pa­si­rink­tu uni­ver­si­te­tu bei pra­dė­ti ieš­ko­ti būs­to... ir, ži­no­ma, ne­pra­ras­ti op­ti­miz­mo, „juk svar­bu la­bai no­rė­ti, pa­si­steng­ti ir ti­kė­ti...“. 

 Devynis naujus straipsnius rasi naujame žurnalo
KUR STOTI Europoje ir JAV numeryje




Čia pateiktas straipsnis yra UAB "Leidybos studijos" nuosavybė. Šio straipsnio ar jo dalių negalima dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis (elektroninėmis ir kt.) be raštiško UAB „Leidybos studija“ leidimo