Neplanuosi - bus kaip Gintui...

“Jau 11 kla­sė­je tu­rė­jau to­kią idė­ją fix: ne­no­rė­jau lik­ti Lie­tu­vo­je, jei at­vi­rai, ne­ži­nau, ko­dėl, tie­siog no­rė­jau stu­di­juo­ti už­sie­ny­je. Kur... man bu­vo nu­šir­džiai tas pats, mie­liau Va­ka­rų Eu­ro­po­je.”

Aš mo­kiau­si Vil­niaus M.K.Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­jo­je kon­tra­bo­so spe­cia­ly­bės. Dau­gu­ma ma­no pa­žįs­ta­mu ir drau­gų bu­vo vy­res­nė­se kla­sėse ir vie­na drau­gė jau bu­vo iš­važia­vu­si stu­di­juo­ti į Aust­ri­ją, Zalc­burg´ą, Mo­car­teum´o uni­ver­si­te­tą.
Pa­ben­dra­vau su ja apie tai – ji man pa­siū­lė pa­ban­dy­ti čia, Salz­burg´e, Mo­zar­teum´e. Taip ir pa­da­riau. 11 kla­sės pa­va­sa­rį išva­žia­vau pauždar­biau­ti į An­gli­ją ir iš tų už­si­dirb­tų pi­ni­gų iš­si­ruošiau į Salz­burg´ą. Į me­no uni­ver­si­te­tus dažniau­siai yra sto­ja­mie­ji eg­za­mi­nai (Zu­las­sungsprüfung, Ereig­nugsprüfung). Te­ko važiuo­ti ir ban­dy­ti sto­ti!

Pa­kvie­tė po ke­lių sa­vai­čių
Pa­pra­šiau sa­vo drau­gės, kad ji man suor­ga­ni­zuo­tų už­si­re­gist­ra­vi­mo for­mu­lia­rą (tai rei­kia at­lik­ti ga­na anks­ti, kiek įma­no­ma anks­čiau, ge­riau­siai iškart ru­de­nį). Ji už­pil­džiau ir iš­siun­čiau į Aust­ri­ją. Po ke­lių sa­vai­čių ga­vau pa­kvie­ti­mą į sto­ja­muo­sius ir tiks­lų ad­re­są, kur vi­sa tai vyks, bei ka­da....

Ne­pla­nuo­tos is­to­ri­jos sto­jant
Ži­no­ma, bu­vo nie­ko ne­pa­gal­vo­ta ir pra­stai, tiks­liau, iš­vis ne­su­pla­nuo­ta. „Eu­ro­li­nes“ au­to­bu­sas Miun­che­ną pa­sie­kė ke­lios mi­nu­tės prieš 24 val. Tai reiš­kia: po 12 valandos met­ro ne­be­va­žiuo­ja, bet ap­si­su­kau vik­riai ir su­spė­jau į pas­ku­ti­nį met­ro- pa­grin­di­nės sto­ties link.
Tai bu­vo siau­bin­ga, ne dėl to, kad ma­žas ber­niu­kas tie­siai iš po ma­mos spar­ne­lio mi­li­jo­ni­nia­me mies­te su­sig­rai­by­ti tu­rė­jo, ne tai, kad ma­no vo­kie­čių kal­bos žinios neypatingos, o dėl to, kad su sa­vi­mi aš tu­rė­jau teptis kon­tra­bo­są! O jis, kaip ži­nia, sve­ria kaip ge­ras la­ga­mi­nas, jį trans­por­tuo­ti nėra taip pa­to­gu ir pa­pras­ta.
Pa­sie­kus pa­grin­di­nę sto­tį, si­tu­a­ci­ja ne­pa­ge­rė­jo. Prie­šin­gai, aš vos ne­pra­dėjau bliaut. Iš­li­pęs iš met­ro, va­žia­vau vi­so­kiais laip­tais aukš­tyn, aukš­tyn, aukš­tyn.... ir atsidūriau au­to­bu­sų ar kaž­ko­kių tram­va­jų sto­te­lė­je. Ma­tau pa­grin­di­nės sto­ties pa­sta­tą, bet kaip iki jo nu­si­gau­ti? Jo­kios pe­rė­jos, jo­kio švie­so­fo­ro... nie­ko tik tie laip­tai vėl že­myn. Bėg­ti per bė­gius ne­drį­sau. Vis ­tik ant pe­ties mil­ži­niš­kas ne­šu­lys, o ran­ko­se KON­TRRA­BO­SAS! Bu­vo klai­ku, mies­te vy­rau­ja nak­ti­nis gy­ve­ni­mas, ke­le­tas žmo­nių klau­sė ma­nęs kaž­ko, bet aš nei žodžio ne­su­pra­tau. Ga­liau­siai pa­si­ryžau leis­tis tais pra­ga­ro laip­tais že­myn ir ieš­ko­ti laip­tų į ro­jų, į Haupt Bah­nhoą. Šiaip ne ­taip su­sio­rien­ta­vau ir ra­dau rei­kia­mą ke­lią.
Kaip nu­džiu­gau pa­ma­tęs, kad ka­sų lan­ge­lis vis dar atda­ras, tad ga­lė­jau nu­si­pirk­ti bi­lie­tą į München-Salz­burg.
Čia iš­ki­lo ki­ta pro­ble­ma: bu­vo maž­daug 1 val. nak­ties, jo­kie trau­ki­niai ne­be­va­žiuo­ja į Salz­bur­gą. Pas­ku­ti­nis trau­ki­nys važia­vo iš vi­sai ki­tos sto­ties, 3 val. nak­ties, o kaip iki ten nu­sigau­ti, nie­kas man taip ir ne­pa­aiš­ki­no.
Nu­si­lei­dau į met­ro ir ieš­ko­jau met­ro sto­te­lės, iš ku­rios važiuo­čiau pro tą sto­tį, bet jos ne­ra­dau. Ga­liau­siai pa­ma­tė ma­ne kaž­ko­kia mo­te­ry­tė ir pa­klau­sė, kas man nu­ti­ko, o aš vos iš­me­k­e­nau, kad  no­riu į tą ir tą sto­tį, bet ne­ži­nau, kaip ten nuvykti.
Ji man pa­dė­jo, netrukus bu­vau rei­kia­mo­je sto­ty­je. Bu­vo maž­daug 2 val. nak­ties. Te­ko šal­ti sto­ties prie­i­go­se ir lauk­ti trau­ki­nio į Salz­bur­gą.

Pa­ga­liaus Salz­bur­gas
Ga­liau­siai aš bu­vau čia! Iš­sva­jo­ta­me Salz­bur­go mies­te.
Se­kan­ti bėda ma­ne už­puo­lė iš­kart po to, kai iš­li­pau iš trau­ki­nio: ne­tu­riu nei ad­re­so, kur gy­ve­no ma­no drau­gė, nei jos te­le­fo­no. Taip ir li­kau sto­vė­ti Salz­burg´o sto­ty­je maž­daug nuo 5 iki 8 val. ry­to. De­ja, ma­no drau­gė nepasirodė. Ji ži­no­jo, kad at­va­žiuo­ju šian­dien, bet kelintą valandą, to neži­n­o­jau  net aš pats. Kon­kre­tų ad­re­są tu­rėjau tik biu­ro, ku­ris man at­siun­tė pa­kvie­ti­mą sto­ja­mie­siems. Nežino­jau, nei kas tas biu­ras, ar jis ga­li man pa­dė­ti.
Sė­dau į tak­si ir pa­ro­džiau ant vo­ko nu­ro­dy­tą ad­re­są.
At­vy­kęs į biu­rą su­pra­tau, kad man ne­la­bai kas ga­li pa­dė­ti. Man pa­siū­lė va­žiuo­ti į ki­tą Mo­zar­teum´o pa­sta­tą. Nu­vy­kus į nu­ro­dy­tą  pa­sta­tą,  bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad jie jokios in­for­ma­ci­jos netu­ri ir nie­kuo man pa­dė­ti ne­ga­li.
Ka­dan­gi bu­vau al­ka­nas, pa­var­gęs ir nu­si­tam­pęs su kon­tra­bo­su per pu­sę Eu­ro­pos, nu­spren­džiau tie­siog pri­sėst ir laukt. Ko? Ne­ži­no­jau ir pats. Tur­būt ste­buk­lo.
Po kiek lai­ko ki­lo min­tis, kad ga­liu pa­skam­bin­ti na­mo, kur ma­no se­suo tu­rė­tų būti, jos pa­pra­šy­ti, kad ji pa­skam­bin­tų ma­no drau­gės drau­gei, esan­čiai Lie­tu­vo­je ir pa­pra­šy­tų, kad ši pa­ra­šy­tų sms ma­no pažįs­ta­mai Salz­burg´e ir pa­sa­ky­tų, kad aš sė­džiu to­kiam Mo­zar­teum´o pa­sta­te ir lau­kiu.
Po kiek lai­ko pa­si­ro­dė ji, tad ma­no kan­čios bai­gė­si.
Ma­ne ap­gy­ven­di­no drau­gų bu­te, o  kon­tra­bo­so sto­ja­muo­siuo­se net ne­pri­rei­kė, nes per ­pras­tas bu­vo. Bet ­ko­kiu at­ve­ju, vis­kas bai­gė­si ge­rai.

Pa­na­šiai ir įsto­jus...
Se­kan­tį ru­de­nį tę­sė­si ma­no pro­ble­mos. No­rint gau­ti vi­zą, rei­kė­jo re­gist­ra­ci­jos la­pe­lio Aust­ri­jo­je, Salz­bur­ge, o aš jo, ži­no­ma, ne­tu­rė­jau. Ne­tu­rė­jau jo­kio su­pra­ti­mo, kur gy­ven­siu. Te­ko kaž­kaip suk­tis. Vėl ke­lio­nė į tam­są, ne­ži­nią. Moks­lai pra­si­dė­jo spa­lio mėnesį, o aš at­vy­kau rug­sė­jo ga­le. Vy­liau­si per sa­vai­tę su­si­ras­ti kur gy­ven­ti. Ne­ži­no­jau, kad tai di­des­nė pro­ble­ma nei ma­niau. Apie ben­dra­bučius  ir­gi nie­ko ne­nu­tuo­kiau, o ma­no drau­gė man taip pat ne­bu­vo di­de­lė pa­gal­bi­nin­kė. Da­bar ste­biuo­si, ko­dėl ji iš ­kar­to ne­pa­sa­kė, kad apie tai su­si­mąs­ty­ti tu­riu… Na, die­vai ne­ma­tė.
Te­ko gy­ven­ti sa­vai­tę lai­ko jau­ni­mo nak­vy­nės na­muo­se ir in­ten­sy­viai ieš­ko­ti kur gy­ven­ti. Jei nori gau­ti kam­ba­rį, rei­kia už­si­re­gist­ruo­ti jau pa­va­sa­rį, ru­de­nį gaut kam­ba­rį  be šan­sų.

Ben­dra­bu­tis už 200 eu­rų per mėnesį
Ga­liau­siai mes su­si­ra­dom bu­tą cen­tre. Kai­nos  la­bai aukš­tos, ben­dra­bu­čio kam­ba­rys kai­nuo­ja nuo 200 eu­rų per mėnesį (in­for­ma­ci­jos apie ben­dra­bu­čius ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te). Daž­niau­siai rei­ka­lau­ja­mas „ap­si­drau­di­mo” mo­kes­tis, ku­ris yra nuo 1 iki 3 mėne­sių nu­omos dy­džio. Jį at­gau­si­te iš­sik­raus­ty­da­mi iš bu­to ar kam­ba­rio (ži­no­ma, jei pa­tal­pas pa­lik­si­te tvar­kin­gas ir ne­reiks nie­ko re­mon­tuo­ti. Jei nuo­mo­to­jas ras, pvz., su­ga­din­tus lan­gus, neišdažytas sie­nas, su­braižy­tą par­ke­tą, re­mon­to iš­lai­dos bus iš­skai­čiuo­tos iš ap­si­drau­di­mo mo­kes­čio).  Čia vėl pa­gel­bė­jo tė­vai.
Tam bu­te gy­ve­nau ne­il­gai. Me­tus lai­ko. Vė­liau dėl as­me­ni­nių priežas­čių no­rė­jau iš­sik­raus­ty­ti į ben­dra­bu­tį. Ke­lios prie­žas­tys bu­vo ir tos, kad ben­dra­bu­ty­je esi tarp aust­rų ir ga­li greičiau iš­mok­ti kal­bą, ir, ži­no­ma, pi­giau. 

Vi­sas su­tar­tis – ju­ris­tams
Vie­nas pa­ta­ri­mas tiems, ku­rie pa­si­ra­ši­n­ėja nuo­mos kon­trak­tą: prieš pa­si­ra­šy­da­mi pa­ro­dy­ki­te jį ju­ris­tams, (ko aš ne­pa­da­riau) taip iš­veng­si­te dau­gy­bės proble­mų išsik­raus­tant (daž­niau­siai yra nuo­mi­nin­kų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rios šias pa­slau­gas tei­kia). Man ga­liau­siai te­ko kreip­tis į N.T.A.Org. , nes po iš­sik­raus­ty­mo ma­no nuo­mi­nin­kas ne­no­rė­jo man grąžin­ti su­mo­kė­to ap­si­drau­di­mo mo­kes­čio, o ma­no kon­trak­tas bu­vo nevienaprasmiškas ir kel­ti dėl to by­lą bu­vo įma­no­ma, nors ri­zi­kin­ga… Na, bet ­ko­kiu at­ve­ju vis­kas bai­gė­si ge­rai, bu­vau lai­min­gas, ga­lė­da­mas išsik­raus­ty­ti į ben­dra­bu­čio kam­ba­rį!

Pats ren­kie­si, ka­da ko­kias pa­skai­tas lan­ky­ti
Uni­ver­si­te­te yra vi­sai ki­ta sis­te­ma. Daž­niau­siai tu gau­ni la­pą su ta­vo pri­va­lo­momis pa­skai­tomis ir kur­sais, ku­riuos tu­ri stu­di­jų laikotarpi iš­lai­ky­ti. Ku­riam se­mest­re, ku­rią die­ną ir pas ku­rį pro­fe­so­rių,  ga­li pats pa­si­rink­ti. Daž­niau­siai yra stu­di­jų va­do­vai, ku­riuo­se nu­r­o­dy­ti vi­si dės­tan­tys pro­fe­so­riai su da­ly­kais, ku­riuos jis dės­to bei lai­kais. Tai­gi, sa­vo užim­tu­mą ga­li pats sau nu­sta­ty­ti. Yra tik pa­vo­jus la­bai smar­kiai at­si­pa­lai­duo­ti ir ga­liau­siai pa­ma­ty­ti, kad ne­be­spė­si iki di­plo­mo gy­ni­mo vi­sų pa­skai­tų eg­za­mi­nų iš­lai­ky­ti.
Mo­zar­teum´as yra iš­mėty­tas po vi­są Sal­zurg´o mies­tą, to­dėl iš pa­skai­tos į pa­skai­tą ten­ka per vi­są mies­tą pervažiuoti. Pri­va­lu­mas, kad mies­tas nė­ra di­de­lis ir vi­sur ga­li­ma su dvi­ra­tu­ku nu­kak­ti.

Ga­li stu­di­juo­ti bet ku­ria­me uni­ver­si­tete
Ži­no­ma, vi­sos pa­skai­tos vyks­ta vo­kie­čių kal­ba. Tie, ku­rie vo­kie­čių kal­bą su­stip­rin­ti no­ri, ga­li ne­mo­ka­mai lan­ky­ti vo­kie­čių kal­bos kur­sus už­sie­nie­čiams ger­ma­nis­ti­kos fa­kul­te­te. Aust­ri­jo­je yra to­kia sis­te­ma, kad jei žmo­gus yra įsiregistravęs vie­name iš uni­ver­si­te­tų, jis ga­li lan­ky­ti vi­sas įma­no­mas pa­skai­tas, ku­rios tik do­mi­na ir kur yra lais­vų vie­tų.

Atos­to­gų daug
Aust­ri­joj yra la­bai daug atos­to­gų ir na­miš­kių il­gėtis ne­ten­ka. Ki­tas rei­ka­las – fi­nan­sai. Kaip ži­nia, Aust­ri­joj lie­tu­vai­čiai dirb­ti ne­ga­li, to­dėl rei­kia kiek­vie­nam in­di­vi­du­a­liai ieš­ko­tis ke­lių sti­pen­di­jom ir t.t.
Salz­bur­gas yra ma­žas mies­tas, daug įvai­rių bū­dų lais­va­lai­kio pra­lei­di­mui nė­ra. Po ke­lių mė­ne­sių vi­si ba­rai ir ka­vi­nės atsibosta. Aš dažniau­siai su­si­tin­ku su dra­ugais ir su jais ben­drau­ju, iš­ge­riu tau­rę vy­no ir t.t. Karts nuo kar­to  nu­ei­nam pa­šokt. Ži­no­ma, yra įvai­riau­sių galimybių da­ly­vau­ti veik­lo­se, tai jau pri­klau­so nuo pa­čio žmo­gaus.

Pui­ki gy­ve­ni­mo mo­kyk­la
Ma­nau, vi­sa­da ge­rai bent jau pa­ban­dy­ti stu­di­juo­ti už­sie­ny­je. Tai yra pui­ki gy­ve­ni­mo mo­kyk­la ir pui­ki pa­tir­tis. Tie, ku­rie nėra ­tik­ti, kad to tik­rai no­ri, te­gu ne­sku­ba, te­gu pa­ban­do per Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to ryšius su už­sie­nio uni­ver­si­te­tais išvykti me­tams ar se­mest­rui. Pa­ban­dy­ti yra tik­rai ver­ta.

Išgy­ven­ti, kai nie­kas ne­ga­li pa­dė­ti
Tuos, kurie ma­no, jog  leng­va ir vi­si mū­sų už­sie­ny­je lau­kia iš­skės­to­mis ran­ko­mis, tu­riu nu­vil­ti, bet kas no­ri išbandyti sa­vo jėgas, pa­ban­dy­ti nau­jas mo­ky­mo ir mo­ky­mo­si sis­te­mas, tie, ku­rie no­ri ras­ti sa­ve ir su­si­pa­žin­ti su ki­to­kia kul­tū­ra, ki­to­kiu žmo­nių mąs­ty­mu, ki­to­kia pa­sau­lėžiū­ra ir pa­sau­lėjau­ta, tie ­ku­rie no­ri sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį to­bu­lin­t.... siū­lau ne­bi­joti.

Devynis naujus straipsnius rasi naujame žurnalo
KUR STOTI Europoje ir JAV numeryje




Čia pateiktas straipsnis yra UAB "Leidybos studijos" nuosavybė. Šio straipsnio ar jo dalių negalima dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis (elektroninėmis ir kt.) be raštiško UAB „Leidybos studija“ leidimo