Lietuva ar užsienis? Vilniaus Dailės Akademija (VDA) ar University of the Arts London (UAL)? Tapyba ar mados fotografija? Nuolat savęs klausinėjau ir niekaip negalėjau pasirinkti vieno tikslo. Buvo sunku nuspręsti, apsispręsti, kur ir kokius menus studijuoti, bet apie viską nuo pradžių.
Stojimai
UAL yra turbūt vienas iš nedaugelio UK universitetų, kuris reikalauja daug dokumentų, interviu, anglų kalbos tarptautinio egzamino (IELTS/TOEFL)ir dar prašo Foundation laipsnio (jo aš neturėjau).
Taigi pinigai tirpo šio išpaikinto universiteto užgaidoms tenkinti (550 litų egzaminui, dar „šiek tiek“ skrydžiams). Viską išsamiai sužinojau pasiskaičius stojimo sąlygas internetiniame puslapyje, susisiekus su paties universiteto priėmimo komisija, o motyvacinį laišką (labai svarbu, kad jis iš tiesų būtų motyvuotas), rekomendacinį laišką, pažymius ir kitas detales talpinau kaip ir visi mirtingieji, užsimanę studijuoti UK, į www.ucas.com.
VDA 2oo9 stojimų metais leido sau stojimo sąlygas pakeisti likus mėnesiui, o paskui patobulinti pokyčius likus savaitei iki pirmųjų egzaminų. Žinoma, niekas nieko nežinojo, ėjo į stojamuosius egzaminus kaip iškritę iš medžių. Ko gero būčiau daug labiau pergyvenus per VDA stojamuosius, jei nebūčiau turėjus besąlygiško (unconditional) priėmimo iš UAL.
Per stojamuosius egzaminus į VDA reikėjo skirti vieną dieną piešimui, antrą dieną – tapybai bei kompozicijai, trečią dieną – meno istorijos testui. Taip pat stojamąjį balą sudarė lietuvių kalbos egzamino procentai, anglų kalbos pažymys. Po interviu Londone dėstytojas iškart pasakė mano likimą, o štai VDA stojamųjų rezultatų reikėjo laukti mėnesį. Čia jau ko gero jums spręsti, kas labiau apsimoka ar kurio vardas labiau skamba.
O Auksė liepos mėnesį nusprendė atsisakyti vf (valstybės finansuojamos) tapybos ir pabandyti plėsti akiratį. Ne tik dėl didelio miesto, pabėgimo iš Lietuvos ar žymaus universiteto. Pagrindinis motyvas buvo reta studijų programa (sakiau, kad tapyti galėsiu ir bestudijuodama mados fotografiją), dabartinė situacija ir amžius. Nemanau, kad galėčiau išvykti ir viską palikti vyresnė (pvz., po bakalauro studijų), nes juk medį reikia lenkti, kol jaunas.
Studijos
Abu universitetai yra menų universitetai, tačiau tai dar nereiškia, kad paskaitų pobūdžiai yra vienodi. Neįsivaizduoju VDA mokslo be gyvo piešimo, nepriklausomai nuo to, kokią studijų programą studijuoji. Deja, čia šios prabangos mes neturim. Dėstytojai įsivaizduoja, kad visi tai daro savarankiškai, išsipirkdami kursus, vaikščiodami į muziejus ir t.t. Turiu daug užduočių, nedaug paskaitų, o pati mokslo politika yra tokia, kad pats mąstytum, o ne klausytum, kaip kiti mąsto. T.y., kad pats gyveni ir bet ką bedarydamas turi stebėti, kas aplink tave, lavintis savarankiškai: žiūrėti filmus, skaityti knygas, lankyti parodas. 
Gal juokingai skamba, bet tokie dalykai yra įtraukti į kurso programas, vadinamieji „researchingai“. Čia nėra tokio tipo dėstytojo, kad jis atsistotų prieš visus, pradėtų šnekėti, o studentai tik skrebintų tušinukais. Visos paskaitos vyksta diskusijų pagalba, o argumentuojama vizualine medžiaga. Dėstytojas tampa auditorijos dalimi, jo visada gali paklausti ar būti paklaustas apie orą, šeimą ar esamą projektą.
Tačiau dabar visai pasiilgstu tos betvarkės ar bohemos, esančios VDA, nes kartais atrodo, kad čia gamina ne menininkus, o verslininkus.
Visur kelia klausimus: „Kam gamini prekę?“, „konceptas“ arba studentų kiekybė čia yra kaip fabrike. Vien mano kurse yra apie 50 žmonių, o UAL turi 6 fakultetus, tie fakultetai dar po 2 – 6 pastatus... Namų jaukumo nėra, bet patalpos šildomos ir paskaitos vyksta ne „psichūškėje“ (VDA KDF vienos iš patalpų yra buvusioje psichinių sutrikimų ligoninėje).
Apie užduotis. Šį trimestrą yra trys akademinės analizės, pora prezentacijų, keturi kūrybiniai projektai. Taip pat krūva literatūros, parodų, filmų, kas praverčia prieš tai išvardintom užduotim.
Kurso sudėtis tikrai marga. Pasišnekėjus su trečio kurso studentais, atrodo, kad universitetas turi tam tikrus rodiklius, kiek gali priimti britų, studentų iš Europos Sąjungos ir tarptautinių studentų. Taigi dažniausiai britai ir studentai iš užsienio laiko juostelinius fotoaparatus pirmą kartą. Tai nėra taisyklė, bet stipriausi darbai atrodo žmonių iš Rusijos, Graikijos, Armėnijos, Švedijos. Konkurencija jaučiasi, o labiau patyrę žmonės pasakojo, kaip buvo apvogti kurso draugų. Mano pačios juostelę apšvietė „netyčiukais“ du gėjukai, bet čia nėra didelė problema.
Technika ir galimybės: 7 studijos, spalvotas/nespalvotas ryškinimas, kopijavimas, Macų kambariai, neapsokomai didelės ir turtingos bibliotekos (DVD ir knygomis), dar gali nuomotis įvairiausio formatų fotoaparatus, dirbtinius apšvietimus ir kitą techniką.
Pragyvenimas
Gyventi Londone, švelniai tariant, brangu. Bendrabutis – 420 svarų per mėnesį. Transportas (su visais studentiškais atributais) – 70 svarų per mėnesį (1, 2 zonoms). Maistas, priklausomai taip pat nuo teritorijos, kurioj perkiesi, gali kainuoti 40–80 svarų per mėnesį. O daugybė reikmenų taip pat kainuoja... Taigi be darbo sėdėti prabangu. Jei būčiau likusi Lietuvoje, pragyvenimo išlaidos dalintųsi iš daug kartų. Tačiau greičiausiai tai dar neatsako į kokybės klausimą.
Darbas
Kas ieško, tas randa. Kas neieško, tas gali būti surastas. Londonas tikrai milžiniškų galimybių miestas. Draugė buvo pačiupta Oksfordo gatvėje ir pasiūlyta dirbti modeliu. Aš rytoj eisiu į du interviu dėl darbo (melskimės, kad bent vienas priimtų). Labai mažai studentų nedirba bent jau nepilnos darbo dienos darbo. Pinigai yra tikrai svarbus aspektas, gyvenant Londone.
Socializacijos, draugai
Pirmas savaites leidau laiką su visais. Su draugais, migruojančiais pro Londoną, bendrabučio gyventojais, kurso draugais. Vėliau aprimau, susitelkiau į mokslus ir liko tik keli draugai iš bendrabučio, kurso ir Lietuvos. Jei apie kurso draugus, tai visur visokių būna... Vienas narkomanas, daugiau nei penki gėjai, daug britiškų bričių.
Smagiausia bendrauti su žmonėmis iš Europos. Kartu vieni kitiem padedam, susirenkam filmus žiūrėti arba štai šeštadienį švęsime „Helouvyną“(norvegės iniciatyva).
Kodėl sunku bendrauti su britais, gyvenančiais Londone? Na, gal čia tik man taip pasiseka, bet jie švaistūnai, narcizai ir žvėriškai paviršutiniški. Kai pasimeti kur nors, tai jie visada padės, atsakys, palydės, bet suorganizuoti kokią gilesnę diskusiją ar sukelti susirūpinimą, skamba fenomeniškai.
Londonas
Nežmoniškai didelis miestas. Masės, krūvos, šiukšlės, pastatai, rasės... Kartais apima klaustrofobija, kai pagalvoji, kad į visas puses išėjimai užgrūsti. Tačiau iš kitos pusės atsiveria visiškai kitos galimybės. Neįsivaizduoju studijavimo kokiame mažame britiškame miestelyje, kuriame nebūtų nemokamų koncertų, filmų ar šimtų galerijų. Kaip menų universitete besimokančiai studentei, neapsakomas jausmas yra būti vienoje patalpoje kartu su pasaulinio lygio menininkais/verslininkais (Nick Knight, showstudio.com) ar jau nebeesančių menininkų darbais (F.Bacon, P.Gauguin).
Noras, sėkmė – ir motyvacija turėtų būti kertiniai elementai studentui užsienyje (didelėje šalyje). Esu Londone du mėnesius ir net mirktelti nespėjau, kaip sutirpo laikas. Galimybių, kultūros, madų, informacijos katilas, kuris yra kaip antras universitetas. Jau dabar jaučiu, kad į kai ką požiūris pasikeitė, todėl kaip buvo sunku priprasti prie didelių masių, taip bus sunku atprasti. Tačiau tikrai ilgiuosi paliktų žmonių, gamtos, neišnaudotų erdvių Lietuvoje. Apie ateitį geriau yra nešnekėti ir perdėtai neplanuoti. Tiesiog reikia norėti, motyvuotai žingsniuoti ir bent tikėti sėkme.
Rašė ir fotografavo Auksė Miliukaitė
Kur stoti
