Atsisveikinau su Kaunu. Su Lietuva. Pasakiau atia atia. Pamojavau. Nusišypsojau ir išvažiavau į
Rygą. Į aerouostą.... Į niekados šalį. Kažkokią kiaurą nežinomybę, kuri net spalvos neturi. Atsisėdom abi su Sandra (savo grupioke ir kelionės drauge) aerouoste, toje nežinomybėje. Laukėm lėktuvo, kuris turėjo atskristi už 7,5 val. O laikas taip lėtai slinko...NE! Jis šliaužė. Na, žodžiu, vos krutėjo. Išsivirėm arbatos. Mat turėjom arbatinuką su savim. Susiradom koridoriuje veikiančią rozetę. Prisipylėm tualete vandens ir išsivirėm. Lietuvis visur ras išeitį be gėdos jausmo. Ir mokės atkreipti visų dėmesį J.
Sandra kuprinėje turėjo šakutę. Su kuria į lėktuvą niekas nebūtų įleidęs. Ir kurios niekaip nerado. Ji net kniaukė iš piktumo. Ką padarysi, abi žioplos- belieka tik šypsotis ir juoktis. Ji šakutę rado. Po kokio pusvalandžio. Pradėjo valgyti raudoną mišrainę, kuri susitrynė kuprinėje ir ištepliojo pusę rūbų. Tai jie dabar džiūsta ant suoliuko, na, ir valgydama tą mišrainę, aišku, kad apsidrėbė kelnes. Man net pilvą paskaudo nuo juoko. O ji vėl kniaukė... Galvojau, kad nespėjus įlipti į lėktuvą, teks skolinti savo rūbus. Ką padarysi. Be Sandros nebūtų taip linksma.
Beje. Pamiršau krūvą daiktų: puodelis, arbata, sąsiuvinis, kepurė nuo saulės, dantų šepetukas (nors imk ir apsivožk, bet jau turiu naują), fotoaparatas... (sąrašą papildysiu vėliau, eigoje).
Po poros minučių Sandra grįžo iš tualeto šlapia, bet burokėliai buvo nuplauti. O dar po poros min. vėl bėgo į tualetą. Nes paliko ten šakutę.
O Turkija vis dar atrodė kaip miražas.
Išlipome Istambule. Žmonės kalba lyg paukščiai. Mačiau tiek daug gražıų dalykų: Bizantijos vandens saugyklas, kurioms tūkstančiai metų, ten plaukioja didžiuliai riebūs karpiai, kolonos pastatytos ant meduzų galvų, architektūra trenkia prie žemės savo grožiu ir didybe, senovės dvelksmu. Mečetės (turkiškai - džami), kurios pastatytos ant bažnyčių, ant vandens. Miegančiosios gražuolės rūmai. „Veža“. Lietuvoje aš „kreizėjau“ stebėdama gamtą, architektūrą, bet čia: Jūra turkio spalvos (kaip lietuvaičıų akys), Bizantijos pastatai, muziejai, kadaise apiplėšti anglų... Ir be proto didelės kainos įeiti į muziejus (beveik viskas kainuoja dvigubai nei Lietuvoje). Daugybė turistų pasiryžusių palikti čia kelnes, daugybė turkų mėlynomis (!) akimis, šiltomis šypsenomis iš širdies. Prekeiviai, rėkiantys ir graibantys už drabužių. O tu sakai „Chair“ (ne).
Gera. Gera gyventi. Bet vis dar netikėjau, kad tai truks 5 mėnesius. Bet Istambulas nuostabus. Reiktų ir Tau jį pamatyti. Žodžiai praranda prasmę. Karšta, miela, gera... Jaučiausi kaip sapne: Tuoj pakilsiu su kėde ir nuskrisiu į debesis pažiūrėti, ar ten Dievas, ar Alachas. Beje, turkiška arbata - tai atominė bomba.
Kai važiavau traukiniu į savo miestelį,kur turėsime studijuoti, visa pavargusi, bet išpūstom akim, žiūrėjau į kalnus... Į plantacijas, į spalvas... Kalnai švyti gėriu... Kalnų perėjos per filmus nėra tokios įspūdingos, o nameliai sutūpę ant kiekvieno laisvo žemės plotelio, kalnai banguojantys ir kvėpuojantys, dideliais pilvais užstoję mum kelią, traukinys tarsi kirminas besirangantis tarp tų pilvų, ir vos nebraukiantis šonais per akmenis. Taip bevažiuojant labai pagailo, kad taip ir nenutranzavau paskutinę savaitę į Palangą pamiegoti po atviru dangum kopose lyjant lietui.
Rugsėjo 3-oji
Visi turkai labai klausia, ar Tukija pateisino mūsų lūkesčius, kaip aš jaučiuosi. Tai va: Sujaudinta ir pakylėta dėl daugybės gerų dalykų, bet kartu ir ilgiuosi Lietuvoje paliktų žmonių (vis dar netikiu kad tai truks 5 mėn, o ne 5 dienas) Džiaugiuosi dėl to ilgesio, labai gera jausti tą kutenantį jausmą po krūtine. Gal esu šiek tiek nusivylusi, nes: Kur, po šimts, koldūnai, paštetas, cepelinai, varškė?! Kur karštas dušas? Bet šiaip viskas nepakartojama, kiekviena akimirka ir sekundė neįmanomai nuostabi. Jaučiuosi taip, tarsi dabar, šią akimirką tikrai gyvenu ir patiriu nuotykį kartu su Sandra
Kitą savaitgalį važiuosiu į Ankarą. Ir, jaučiu, tuoj bus suplanuoti visi savaitgaliai, nes visi labai siūlo parodyti savo miestus!
Bet tualetai tai kažkas baisaus: tie turkiški visur. Kai padarai reikalą, tai reikia nuplauti likutį su vandeniu. Bet baisiausia, kaip jie po to dedasi kelnes ant šlapio užpakalio?! Visur nešiojuosi
tualetinio popieriaus, bet apie jų tualetą reiks išsiklausinėti plačiau. Labai įdomu.
Pirmąkart gyvenime gėriau kavos, nes mus pavaišino baro šeimininkas, ir būtų didelis įžeidimas, jei būčiau atsisakiusi. Taigi: pirmi 3 gurkšniai buvo neskanūs. O po to pasidarė labai skanu, labai labai labai. Manau, tapau kofemane. Turkiška virtuvė nuostabi, kainos dvigubos, kaip ir porcijos. Jie valgo retai, bet labai daug.
Rugsėjo 5-oji
Paskaita. Turkiškai kalba 10 min, angliškai 1 min. Sėdžiu, jaučiuosi kvaila ir jau bijau egzamino, nes visi čia labai rimtai žiūri į studijas, į ateitį, į mokslą. Ir visi mokosi tik naktimis! Dauguma per parą miega 3-4 val... Bepročių šalis. Mokslo fanatikai... Taigi, sėdžiu, krapštau spuogą palei ausį ir
galvoju apie Lietuvą. Va taip ir prabėgo paskaita :)
Ai, tiesa. Vakar triskart apsidrėbiau, išpyliau Seivgi arbatą (merginos) ir truputį išlaisčiau savo kavą. O Sandra vakar apsiėjo be nuotykių, bet už tai šiandien vos nenučiuožė nuo laiptų, pramiegojo kėlimosi laiką, tad net susišukuoti nespėjo.Va, kokios mano nuostabios dienos.
Rugsėjo 6-oji
Beje, jie turi nuostabų žodį atsisveikinimui: „Giule giule“ (reiškia šypsomės, arba aš tave myliu (bet ne ta prasme, kaip sako įsimylėjėliai) Aš šį žodį tiesiog įsimylėjau.
Jaučiuos laimingiausias žmogus, kad esu Tukijoje, o ne kokioje kitoje šalyje. Čia nuostabu. Čia daug vietos šypsenai ir gėriui. Čia nėra vietos karui, rasizmui, pykčiui ir melui. Gera. Jaučiuosi kaip bakterija geroje maitinimo terpėje. Įdomu, ar mokslas bus kaip antibiotikas?
Rugsėjo 8-oji
Jo vardas Aitekas. Jis yra 23 metų vaikinas, stipriai tikintis musulmonas. Jis taip stipriai tiki, kad: saugo nekaltybę žmonai, negeria, nerūko ir šiaip yra tikras auksas, tik truputį netvarkingas, tai sakėm su Sandra jį išmokysim tvarkos (bet blogiausia, kad: mums gerti neleis, taigi teks linksmintis eiti pas kitus žmones ) Jis labai mielas, nes labai stengiasi su mumis kalbėti, nors nemoka angliškai, o tie keli žodžiai kur moka - nepakankami... Tai jis dėl mūsų net anglų pradėjo mokytis. Labai miela :) Ir praeita naktis buvo Alacho gerumo naktis, taigi aš jo paprašiau, kad jis ir už mane melstųsi, tai pažadėjo melstis. Įdomiausia būna tai, kad kai ko nors jis mūsų prašo, tai angliškai pašvebezavoja kažką, mes nesuprantam, tada Aitekas susinervina ir pradeda turkiškai šnekėti, rankom mosikuoti ir taip gražiai gražiai šypsotis ir parausta iš gėdos. Geras :) Mes su juo nuomosim butą.
Rugsėjo 9-oji
Vakar buvau svečiuose pas turkišką šeimą. Mus pavaišino turkiškais nacionaliniais patiekalais, kurių pavadinimų nežinau, bet aš čia galėčiau gyventi. Po vakarienės grįžom namo (10 val. vakaro) ir pradėjom švarinimosi procesą: Nusipirkom pačią pigiausią tualeto valymo priemonę: 18 % HCl ir kažkokių miltelių, sumaišėm, pradėjo putoti ir kaisti, tada išpylėm tualete ir vonioje ant sienų plytelių ir čiaudėdamos ir dusdamos pradėjom šveisti. Nežinau, koks velnias ten buvo, bet 10 metų senumo purvai, kalkės ir visi kiti vaikinų apsileidimo įrodymai nuo poros brūkštelėjimų su šepečiu nuėjo... Nuėjo ir dažai nuo kai kurių plytelių... Gramdėm 2,5 val., tai Aitekas pasakė, kad mes beprotės... Aš priėmiau tai kaip komplimentą ir pasakiau, kad kitą mėnesį jis taip šveis, jei po kiekvieno prausimosi neišsivalys vonios. Būtum mačius jo dideles akis! :) Gerai, kad neapsiverkė! Gal šiandien, o gal ryt imsimės virtuvės... Bet po tokio vonios išvalymo iš to buto manęs niekas neiškrapštys. Net veidrodžio nereikia: plytelėse atsispindi visi vaizdai. Aišku, vaizdą gadina tai, kad išvalėm ir skiedinį tarp plytelių... Bijau, kad kai grįšiu iš Turkijos, man mama duos šepetį ir valiklio, ir pasiųs į vonią .
Rugsėjo 10-oji
Dar man įdomiai atrodo turkų paprotys susitikus bučiuotis į skruostus.Primena rusus. Tik turkams atrodo nepriimtina, kad rusai į lūpas bučiuoja.
Rugsėjo 11-oji
Perkūnėliai, na ir eismas ten Turkijoje! Bet jau perpratau ypatumus: Pypsint reikia, jei pamatai žmogų arčiau šaligatvio nei per metrą, kai pamatai šalutine gatve važiuojančią mašiną, kai vairuotojas šalia kelia įtarimą, kad gali rikiuotis į tavo eilę, kai pamatai gražią merginą... Na, ir kartais, kai užsimanai :) Ir pypsint reikia kumščiu trankant į vairą. Jei kas padaro neleistiną manevrą, reikia iškišt pro langą galvą ir rėkt. O prie sankryžos patartina kalbėtis su kaimyninių automobilių vairuotojais. Greičio apribojimų paisyti neverta, vis tiek policija nestabdo ir nematuoja, o prie raudono šviesoforo patartina sustoti. Mano šalis!
Rugsėjo 12-oji
Pirmadienį grįžom namo apie 15 val. ir pradėjom šveitimo procesą virtuvėje. Įkinkėm ir Aiteką (kambarioką). Tai sakė, kad prisimins vısą gyvenimą, kad jis ne moteris, kad tai baisiausia diena jo
gyvenime, kad žudom jį... Bet savo šveitimo kampą padarė idealiai. Puikus šveitėjas :)
Rugsėjo 15-oji
Štai ir grįžau aš iš Izmiro, svajonių miesto norintiems matyti mėlyną dangų, žalius medžius ir raudonus stogus po juo ir, aišku, mėlyną jūrą baltomis pakrantėmis.
Kelionė prasidėjo kaip niekad su nuotykiais: Atėjom į autobusų stotį kaip ir reikėjo, po 5.30 h ir sužinojom, kad sugebėjom kažkokiu ufonautiniu būdu nusipirkti bilietą ne į Izmirą, o iš jo į Eskizehirą... Bet bilietą pakeitė. Aišku, ir laikas traukinio pakito į 21.20 h. Taigi, per lietų nušliaužėm namo, grįžom sušlapę iki kelių ir iki bambos, pradėjom džiovinimo procesą, nes daugiau švarių rūbų neturėjom: Batus pakabinom virš dujinės (aišku, neišdžiūvo), o kelnes džiovinom su lygintuvu: padedi lygintuvą ant kelnių ir laikai toje vietoje 5 min. Sausra garantuota. Na, o į mūsų traukinį po to nuvežė Aiteko draugas su mašina ir dar nupirko po 2 šokoladukus kelionei. Geras tas Aitekinas ir jo draugas. Myli mus ir rūpinasi. Aišku, traukinys vėlavo valandą, bet sakė, čia taip visada, tad stebėjomės tik mes vienos, kaip čia geležinkeliuose kamščių nesusidaro.
Traukinyje lyg bandėme mokintis, bet po pusvalandžio kuitimosi stebuklingai užmerkėm akeles ir nugrimzdom į sapnų karaliją. Aišku, neilgam, nes pradėjo traukinyje rėkt vaikai, knarkt seniai ir darytis kitokie dzyvai! Labiausiai norėčiau padėkoti priešais sėdėjusiai šeimynai, o ypač vaikui, už pastangas padaryti mūsų miegą kuo saldesnį: Vos tik močiutė pradėdavo knarkt kaip traktorius ir mes pabusdavome, jis pradėdavo kuo nekalčiausiai rėkti verkti, tada močiutė pabusdavo, o jis laimingas nutildavo... Gera, kai turi tyliųjų sąjungininkų traukinyje! Po to matyt mūsų mažasis draugas nusilpo, arba jo verksmą nustelbė sutartinis visų susivienijusių traukinio kanrkikų choras... Bet į rytą jau ir aš nusilpau klausytis tų palaimingų garsų ir užmigau... BET! 5 val ryto įvyko stebuklas, nes visų traukinio gyventojų telefonai ėmė skelbti pusryčių metą, ir visi sutartinai ėmė
traukti maistą ir valgyti! Teko ir mum prisidėti prie šios puotos... O po to Sandra susirangė ir vėl užmigo, o aš pamačiau, kad jau rytas! Valio saule, valio žeme, valio rūkui ir medžiams! Žiūrėjau pro langą į tą stebuklingą niekados šalį, pro kurią važiavom: Pamačiau sugrįžusi iš praeities saulės- monetos fenomeną, kuris šypsojosi man iš kitos planetos, pamačiau rūko juostas, tarsi šilko skaras pelvenančias vėjyje ir apgaubusias sustingusius laike medžius, tarsi milžinus užmigusius pakeliui į mirtį ir liksiančius čia amžinai... Ir plantacijas nuo vieno dangaus krašto iki kito... Tada pirmąsias darbščiąsias moteris, apsikutojusias kaip tikros musulmonės. Ir supratau, kas tai yra ežiukas rūke su jo pasaka.... Ir begalvojant apie tą ežiuką rūke, bebandant susitapatinti su juo, staiga išnirau iš rūko, išnirau iš ūkanotos niekados šalies ir pamačiau tikrą pasaką, stebuklą, sėdintį ant pasaulio krašto! Kalnas, apsivyniojęs savo galvą debesų turbanu ir kėpsantis, laukiantis manęs čia jau tūkstančius metų! Ir žiūrėjau į tą kalną išsižiojus, sakiau „labas, kalne“ ir mačiau tokius baltus baltus šlaitus, uolas ir tokį galingą dydį iki pat dangaus... Nemačiau pro debesis gerai, bet man atrodo ant jo vıršūnės sėdėjo ponas Dievas ir šypsojosi visam pasauliui. Ir tada nuraminau savo sielą, suėmiau tą jaudulį už uodegos ir įsimečiau sau į atsiminimų skrynutę, kad galėčiau kada išsitraukusi paglostyt ir pakasyti pagurklį. Ir gražu gražu iki pat pirštų galiukų!
Na, kaip liaudis žino, į Turkiją mes atvažiavome rugsėjo 2 d... Neva mokytis medicinos turėjom... Mes, aišku, ir mokėmės tikrai nuoširdžiai! Pradėjom savaitę prieš egzaminą! Tai yra lapkričio 1 dieną... Daug maž... Na, gerai gerai, Sandra pradėjo, mokėsi, stengėsi... O aš atakavau visus savo švarinimosi priepuoliais, valgymo manijom ir kita labai naudinga veikla, nes supratau, kad dviejų mėn medžiagos per 1 savaitę neišmoksiu... Tai truputį paskaitaliojau ir mečiau po lova mokslus... Ir 2 dienas prieš egzaminą nusprendžiau malšinti priešegzamininę depresiją alaus vaistais... Padėjo. Egzamino rytą pabudau, apsvarsčiau galimybes išlaikyti ir... Toliau veiksmas vyko maždaug taip: Be didelių nervų buvo nueita į egzaminą. Dar buvo pasėdėta prie Sandros, kol ji kartojosi, ir tada pradėta laikyti... Klausimai iš praeitų metų, kai kurie negirdėti, bet kadangi mano anglų kalbos žinios „inproper“, tai sakiau, kad nesuprantu klausimo. Po egzamino dėstytojai padarė išvadą, kad mes labai stresuojam, šeimos ilgimės ir šiaip mum sunku. Na ką gi, patys rado atsakymą į klausimą, kuris mums nedavė ramybės 2 mėnesius, kodėl mes nesimokome.
Aš nesimokiau, nestresavau, Sandra mokėsi, stresavo, bet abi vienodai po 8 gavom. Išvada: Kam mokytis, jei Lietuvoje iš naujo reiks?
Aišku, praktikinė egzamino dalis pavyko puikiai. Nes juk Lietuvoje šitą buvom idealiai išmokę, tai tik naktį prieš egzaminą išnaudojom turkų draugę, kuri pamokino turkiškų gudrybių ant manekeno- kito Erasmus studento Daliaus, kuris man palaiko kompaniją treniruojant ranką ir kepenis. Vargšas net nukentėjo per tas pamokas, nes turkė paliete jo vaikų darželį... Savaitę vargšas atsigauti negalėjo ir turėjo gerti alaus daugiau, kad taip nestresuotų, net vėl rūkyti pradėjo.
Gruodžio 16-oji
Ėjom į turkiška pirtį... O ten tai jau buvo! Nuotykis po nuotykio! Tai va, nuo pradžių. Susirinkom mes daiktus, kurie mum atrodė būtini į pirti: po 2 rankšluosčius, maudymukas, šampūnas. Tada į pirtį... Aišku, niekas nešneka angliškai, bet šiaip ne taip išsiaiškinome, kad pinigus už masažą ir šveitimą reikia paduoti moteriai, kuri tai darys. Įeinam, o ten laksto nuogo bobos. O mes iš lauko su kailiniais, spintelių nematyt, sutrikusios stovim, net išsižiojusios, o moterys mums moja eit į kairę arba į dešinę, o mes su batais, ir kita moteris neleidžia eit. Vaje, ką daryt?! Ir stovim net sušutę nuo nežinios... Tada mus išgelbėjo iš pirties išeinanti moteris, kuri pasiėmė batus iš kažkokios darbuotojos, tai mes greit batus nusiėmėm ir tai moterai davėm. O ji kažką mum aiškint, neva 50 kurušiu ar lyra 50 kuriušiu. Mes dar labiau išsižioję, kiba už batų paėmimą ima pinigus?! Pasirodo ima... Padavėm tuos pinigus ir nėrėm į dešinę... Na, užlipom, o ten dar daugiau moterų, rūkančių, besirengiančių ir smalsiai į mus žiūrinčių. Bet buvo ten spintelių, tai mes mikliai nusirengėm, susikrovėm į spintelę daiktus, susiradom duris į pirtį (tai truko kokias 15 sekundžių išgąstingo klaidžiojančio žvilgsnio sienomis ir durimis) ir įėjom.... Ir gavom kaip su pagaliu per galvas... Sėdi moterys po dvi prie kažkokio marmurinio dubens ir pila ant savęs vandenį iš jo... Gana šaltoka, visos tik su apatinėmis kelnaitėmis, viena moteris šveičia kitą (ta masažistė), kita moteris šveičia savo mamą (tikriausiai), kelios čigonės prausiasi, visos vietos užimtos! Stovim pasimetusios ir sutrikusios, nes spintelė atrakinta, kaip užrakinti- nežinom, nes ten, kur turėtų kištis raktas - skylė... Ir tada įvyko mažas stebuklas: kažkokia moteris paprašė masažistės rakto, tai ji iš liemenuko (na, gerai, tarpkrūčio, kuris apribotas liemenukų iš apačios) išsitraukė... Durų rankeną! Pasirodo, tai - universalus raktas... Na, "užrakinom" mes spintelę, ir atgal į pirtį... Visos akys į mus, o mes stovim pasimetusios, ką daryt, kur eit, ką sakyt?! Gerai, atsilaisvino vienas dubuo, atsisėdom mes prie jo, ir ką toliau daryt? Tai vėl atsistojom, spaudžiam rankoje pinigus už masažą ir bijom tai masažistei duot juos, abejojam, ar dabar, ar vėliau, o mums ji kažką mosuoja, aiškina, o mes- „turkče bilmijorum“ (atseit, nesuprantam), na, aišku Sandra, kaip drąsus karys, padavė tai moterai tuos pinigus, ji čiupo juos ir išėjo... Vėl stovim pasimetusios... Ką daryt? Ar grįš? Vaje vaje... Na, ji grįžo... Su indeliais piltis vandenį. Liepė sėdėt ir praustis (tiksliau, parodė). Na, tada mes vėl paprašem dar kartą "raktelio", atsinešėm šampūną, sėdim, prausiamės... Laukiam savo eilės šveistis... Ir tada pastebėjom... Kad reikia atsinešti ir savo šveitimo priemonę... Arba nušveis su ta pačia kempine kaip visus... Bet turėjom pakankamai laiko susitaikyti su ta mintim (apie 2 val. pralaukėm savo eilės, tuo metu sužinojom, kad be reikalo nusiprausėm, nes šveitimo procedūros metu net galvą išplauna... ). Ir pagaliau sulaukėm masažo eilės! Jėzau, kaip nutrynė, kaip numasažavo. Man nugarą iki petechiju nuarė. Bet niekada negalvojau, kad oda taip gali eiti nuo kūno! Bet iš tikro labai gerai buvo. Po to greit išėjom, kol dar kalbint nepradėjo, ir pradėjom rengtis... Tada iš pirties išėjo kažkokia bedantė moteris, parodė man ant sienos kabanti feną ir parodė, kad šis aparatas skirtas džiovintis galvai... Pasijutau atsilikėlė... Bet nieko, dar pora savaičių, ir atsigausiu. Tada išėjo kita moteris ir parodė savo šampūno tuščią buteliuką. Na, supratau, kad paprašė šlakelio mano šampūno. Sakau, ok, imk. Na, ji ir paėmė ir nusinešė... Ir džiaugsmingai išgirdau ją sakančią kitom moterim, kad „jabandži“ (užsienietės) kažką padarė. Supratau, kad šampūno nebepamatysiu. Vytis ir bandyti atimti neišdrįsau. Tas lietuviškas drovumas.
Dabar
Esu jau Lietuvoje. Namie. Ir mąstau apie antruosius namus, kuriuos palikau ten. Apie sapną, kuris paliko šiek tiek realesnį pėdsaką mano gyvenime, nors truko tik vieną naktį. Apie Turkiją, kurią parsivežiau savo dienoraštyje. Keista, kai kiti Erasmus studentai pasakoja apie jų tarptautinius vakarėlius, keliones, romanus... Mes viską organizavomės pačios, nes kitų Erasmus studentų nebuvo, tad tarptautinis centras dėl 4 užsienio studentų nieko ir nedarė... Ir jaučiamės gavę daug daugiau: ne turistinę Turkiją, o artimus draugus, tikrą kultūrinę pažintį, kuri liko mumyse amžinai (arbatą geriu tik turkiškai paruoštą). Tarsi kažkas šiltas ir pūkuotas būtų apsigyvenęs mano lietuviškoje širdyje, ir kartas nuo karto nestipriai gnybtų ir tarpskilvelinę pertvarą: „ei, atsimeni mane?“. Tą padarą pavadinčiau nuotykių troškimu, kurį pabudino mano studijos užsienyje. Kartu su tuo padarėliu atsirado ir noras atsilyginti pasauliui už jo grožį, žmonijai už suteiktą galimybę keliauti ir pažadintą begalinį optimizmą. Todėl nusprendžiau tapti psichologe.
Ech, Pasauli, dabar aš ne šiaip studentė. Dabar aš ERAZMUS studentė.
Kalba beveik netaisyta :)
