Jei kas paklausia Kamilės, kodėl nusprendė išvažiuoti studijuot į užsienį, ji tikslaus atsakymo neturi. Mergina sako, kad didžiausią įtaką tokiam sprendimui turėjo Lietuvos aukštojo mokslo sistema. Čia juk reikia daug mokytis, universitetų reitingai žemi ir nieks negarantuoja, kad baigęs mokslus gausi išsilavinimo vertą darbą. Taip pat Kamilė norėjo pamatyt daugiau pasaulio, patirti kažką naujo, pagyventi savarankiškai. „Kitaip sakant tiesiog išdrįsau pradėt naują gyvenimą“, – džiaugėsi mergina.
Pasirinko sijonuotų vyrų kraštą
Kamilė pasirinko studijas Didžiojoje Britanijoje, o tiksliau Škotijoje. Tai lėmė noras mokytis anglakalbių šaly ir kad ji nebūtų labai toli nuo namų. Susirasti informaciją apie studijavimą merginai nebuvo sunku, daug ką perskaitė www.ucas.com.
Taip pat turėjo koordinatorę, kuri atėjo į mokyklą, papasakojo apie studijas UK ir davė savo duomenis. Už tai teko sumokėti virš 400 litų, bet koordinatorė sutvarkė visus dokumentus, dėl visko konsultavo, davė universitetų reitingus, padėjo išsirinkti.
„Jei ieškai informacijos pats, tai reikėtų daryti bent pusę metų prieš stojimą, kad galėtum tiksliai išsiaiškinti savo kursą, sužinot, ar gausi apgyvendinimą ir visa kita. Nereikia bijoti rašyti laiškus į studentų informavimo tarnybas. Jie mielai padeda arba bent jau nukreipia teisingu keliu“, – patarė Kamilė.
Stojimo procedūros nėra tokios sudėtingos, kaip atrodo
Išsirinkti universitetą nebuvo lengva užduotis. Jų tiek daug, kiekvienas savaip patrauklus ir daug žadantis… Kamilei apsispręsti padėjo kasmet sudaromi reitingai. Jie parodo universiteto lygį pasaulyje, konkrečios specialybės paklausą lyginant su kitais Didžiosios Britanijos universitetais ir t.t. Aš pasirinkau Škotijos miestą, nes čia ES studentams finansuojamas mokslas. Dėl to taip pat reikia pildyti dokumentus į SAAS. Kai jau išsirinkau specialybę bei universitetą, manęs laukė dar viena užduotis – parašyti motyvacinį laišką anglų kalba. Jame svarbu nebijoti girti save. Reikalaujama ir kuo išsamesnio rekomendacinio laiško iš mokytojos bei vienuoliktos klasės baigimo vidurkio.
Taigi, užpildai visus dokumentus (išsirenki penkis universitetus arba penkias specialybes) ir lauki atsakymų. Tuomet universitetai atrašo, ar esi priimtas bei ko bus reikalaujama baigus mokyklą. Dažniausiai reikia tam tikro bendro pažymių vidurkio – skaičiuojami visi metiniai pažymiai, įskaitos, egzaminai. Prašoma ir išlaikyti IELCO ar TOEFIL testus, nurodomas minimalus jų įvertinimas. Po to renkiesi pirmą savo universitetą, į kurį bandysi įstoti, ir antrą, atsarginį. Jei išpildai reikalavimus, tai tikrai būsi priimtas. Vėliau pildai prašymus dėl apgyvendinimo, už kurį mokėsi pats, visokias registravimo formas ir t.t. Tačiau Kamilė ramina: „Viskas daug paprasčiau nei atrodo iš pat pradžių.“
Naujas gyvenimas prasideda! 
Pagaliau išaušo diena, kai Kamilė jau oficialiai gali pasigirti, jog įstojo į universitetą Škotijoje. Tai buvo ir laimės, ir, deje, liūdesio metas. „Visi mano draugai bei artimieji džiaugėsi dėl naujų galimybių mano gyvenime. Visgi ašarų buvo išlieta labai daug, nes išvažiuoju netrumpam. Tačiau nekilo minčių viską mesti ir likti Lietuvoje, nes jau buvau pasirinkus šitą kelią. Kad ir kaip būna kartais sunku, tikrai nesigailiu, jog išvykau. Tereikia žinot, kad kas tavo, tas ir ugny nepražus.
Kai atvykau į universitetą, viskas atrodė labai svetima ir šalta. Po poros dienų pasidarė įdomu, po pirmo mėnesio jaučiausi apsipratus. Čia visi draugiški, linkę padėti ir mandagūs. Kita vertus, niekas nepadėta ant lėkštutės - turi eiti ir pasiimti. Viskas prasidėjo nuo to, kad atvykom, pasakėm pavardes, parodė, kur mūsų kambariai. O tada jau nauji draugai (lietuvių šiais metais čia labai daug, todėl bendraujam, laikomės iš vien), naujas gyvenimas ir, žinoma, paskaitos.
Jos prasidėjo po įžanginės savaitės ir taip būna daugumoje universitetų. Pirmą savaitę vyko įvairūs vakarėliai, renginiai. Netgi škotiškus šokius šokom. Paskaitų mažai, turiu jų devynias per savaitę. Mažiausiai viena diena iš penkių darbo dienų būna visiškai laisva.
Be paskaitų dar turim vadinamus tutorialus, practicalus, workshopus. Jų metu darbas vyksta mažesnėse grupėse, daug diskutuojam, vykdom įvairias užduotis. Paskaitos vyksta dideliose auditorijose, psichologijoj būna net iki 600 žmonių, bet dėstytojai kalba literatūrine anglų kalba ir beveik visus galima lengvai suprasti. O kalba yra gana svarbus dalykas. Jaučiau barjerą tik atvažiavus, bet dabar šneku ir nors jaučiu, kad nusišneku, nebijau to daryti, nes suprantu, kad kitu atveju nepralaušiu ledų. Reikia duoti sau laiko. Aišku, visai nemokant kalbos tikrai nereikėtų važiuoti mokytis į užsienį, nes bus labai sunku…
Po paskaitų einam į klubus, kartais grįžę ką nors pasimokom, susirašinėjam su draugais, ieškom darbų. Kol kas yra daug laisvo laiko, bet noriu ir krepšinį žaist, sportuot. Čia daug sporto klubų, daug pramogų – studentams čia yra ką veikti. Ir šiaip čia labai daug galimybių. Tikrai. Nors kartais ir labai trūksta namučių…“
Monika Kauliūtė
Kur stoti
