Justina Stučinskaitė
Nors tautiečiai be jokio gailesčio traukia per dantį latvius anekdotuose, yra nemažai lietuvių, pasirinkusių studijas Latvijoje. Jurga Kupstytė studijas Stockholm School of Economics in Riga (SSE Riga) baigė prieš keletą metų, tačiau vis dar puikiai pamena, kaip pasiryžo studijuoti užsienyje. Beje, mergina, baigusi trejus metus trukusius aukštuosius mokslus, pasiliko gyventi ir dirbti kaimyninėje Latvijoje.Licėjus pakeitė požiūrį
Taigi, priešistorė – dar mokykloje. „Aš baigiau Vilniaus licėjų, tarptautinio bakalaureato klasę. Nežinau, ar teko girdėti apie tokią – kažkiek galima paskaityti www.licejus.lt. Jei trumpai, tai mokymosi programa šioje klasėje trunka dvejus metus, gerokai skiriasi nuo įprastinių mokyklinių programų. Esmė ta, kad ten daug dėmesio skiriama savarankiškam analitiniam darbui bei mąstymui, kaip keistai tai skambėtų. Tai yra, jog neįmanoma visko „iškalti“, o paprastoje mokykloje dažniausiai tuo ir remiamasi. „Iškalei“ daug datų, įvykių – ir viskas, dešimtukas garantuotas. Taigi, baigus šią programą, gerokai pasikeitė mano požiūris į mokymąsi, mokslą ir, apskritai, žinias“,- sakė Jurga.
Baigusi mokyklą, mergina įstojo į VU teisės fakultetą. Pasimokiusi ten metus (tiksliau, pusę metų, nes laikė tik vieną sesiją), jau po kelių mėnesių suprato, kad jame neliks. „Būtent dėl mokymosi sistemos – teisė šiaip man iki šiol labai įdomi sritis. Man nepatiko kalti įstatymus, man paprasčiausiai tai nepavykdavo. Na ir šiaip, ten buvo daug betvarkės: daug nusirašinėjimo, seni dėstytojai, „n“ metų mokę tarybinės sistemos principais, kai kurie iš jų gana atmestinai žiūrėjo į dėstymą, nes tai buvo jų antraeilis darbas. Iš nuogirdų žinojau, kad panaši situacija yra ir pvz., Ekonomikos fakultete – t.y. visiška betvarkė, nusirašinėjimas, mokymasis vardan egzamino išlaikymo, o ne vardan įgyjamų žinių. Todėl, nors šiaip į mokslus žiūriu gan rimtai, mokytis Lietuvoje man būtų tekę sukandus dantis“,- pasakojo mergina.
Informacijos stoka
Pasak J.Kupstytės, tada, kai ji pradėjo mąstyti apie studijas svetur, labai trūko informacijos apie įvairius universitetus Europoje ar kitur. Be to, viskas atsiremdavo į pinigus, kurių mergina neturėjo daug: „Buvo gūdūs 2000-2001 metai, aš net dorai nežinojau, kas toks tas Internetas J. Todėl iš tikrųjų informacijos daug ir neieškojau. Be to, užsienio universitetuose stojimas prasideda vos ne prieš metus iki mokslo metų pradžios, ypač jei nori pretenduoti į kokias nors stipendijas ar finansinę paramą. Mokykloje aš buvau įsitikinus, kad noriu studijuoti teisę, todėl, kol mokiaus mokykloje, nerinkau informacijos apie kitus universitetus. Mesti teisę galutinai apsisprendžiau po pirmos sesijos, todėl ir vėl buvo gan vėlu pradėti nuo nulio rinkti informaciją apie galimas studijas užsienyje.
Tad beliko Stokholmo aukštoji ekonomikos mokykla Rygoje (Stockholm School of Economics in Riga, SSE Riga), joje jau mokėsi nemažai mano pažįstamų, mano mokyklos suolo draugė, na, ir atsiliepimai buvo patys geriausi. Mokymasis ten paremtas praktika ir analitiniu mąstymu, nemokamos studijos, galimybė gauti kreditą kasmėnesinėms išlaidoms (būtent iš tų pinigų Rygoje ir gyvenau, nes mano mama negalėjo visai manęs remti finansiškai). Būtų tai SSE Talinas – vis tiek būčiau važiavus. Apie šalį, rinkdamasi, kur mokytis, tikrai negalvojau, daugiau galvojau apie tai, kokį išsilavinimą įgysiu.
Tuo metu man tai buvo geriausia ir vienintelė prieinama alternatyva (bent jau iš tų, kurias žinojau), todėl stojau, įstojau, mečiau teisę ir išvažiavau“.
Testų laikymo metas
Pašnekovė, paklausta apie mažiausiai romantišką studijų dalį- dokumentų tvarkymą, atsako, kad dokumentus susirinkti nebuvo sunku, mat ne ji pirma ėjo šiuo keliu, licėjaus kolektyvas buvo pripratęs prie SSE Riga „mados“ („nes iš tikrųjų, tai buvo beveik mada – praktiškai kiekvienas apie ekonomiką galvojantis licėjistas bandė ten įstoti“).
Teko laikyti testus, kurių laikymas truko nuo ankstaus ryto iki penktos valandos su pertrauka pietums. Jų buvo daug ir įvairių, trys grupės – matematika, logika, anglų kalba. „Dėl anglų kalbos nesijaudinau, nes mokyklą (tuos dvejus metus tarptautiniame bakalaureate) baigiau angliškai. Logika – ji arba yra, arba nėra, daug čia neprisimokysi. Matematika – per pusę metų teisės fakultete įgūdžiai buvo kiek atbukę, bet pasiklioviau tuo, kad kažkada buvau matematikas-olimpiadininkas, ir patingėjau ruoštis. Savo laimei, neprašoviau, viską išlaikiau.
Padėjo charakterio tvirtumas, nes po matematikos testų mačiau nemažai ašarų moterų tualete. Atrodė, kvailystė. Bet SSE būtent tokius žmones ir atrinkinėjo: testams būdavo duodama labai mažai laiko, labai maža tikimybė, kad spėsi atsakyti į visus klausimus. T.y. būdavo renkami žmonės, sugebantys susitvarkyti su stresu. Jei po matematikos testo kelių neatsakytų klausimų lieji ašaras tualete – tai tikrai ne ta vieta, kur tau lemta būti. Nes čia mokantis mes patirdavom šimtą kartų daugiau stresų.
Sekantis etapas - interviu. Man padėjo tvirtas pasiryžimas mokytis būtent čia, turima „insider information“, na, ir vėl- charakterio tvirtumas. Tai buvo pirmas interviu mano gyvenime, neturėjau nė mažiausio supratimo, kaip reikia elgtis ir kaip atsakinėti į klausimus: „What are your strengths? What are your weaknesses?“.
Stojant į SSE Riga kur kas didesnę reikšmę turėjo tavo asmenybė, „personal qualities“. Testai tik nustatydavo tą minimum žinių kartelę, o toliau viskas buvo paremta tavimi kaip žmogumi. Normalu, juk į universitetą susirenka žmonės iš trijų šalių, visiškai skirtingų mokyklų, visi negali būti vienodai gerai mokyti. Bet tai dar nereiškia, kad jei tavo mokykloje buvo, tarkim silpnai mokoma matematikos, tu negali mokytis SSE. Tokia sistema, manau, teisingesnė nei mūsiškė, paremta 100% turimų žinių bagažu, o bagažas vertinamas pažymiais. Nes gal tu ir genijus, bet „by definition“ nesi skirtas ekonomikai, tai kokio velnio tau grūstis į tą ekonomikos mokyklą? Būtent tokius ir atsijodavo per interviu ir stojimo paketų pagalba – ten reikėjo nurodyti ne tik pažymius, bet ir rekomendacijas, visokias popamokines veiklas ir t.t. Visa laimė, kad visi testai buvo nemokami. Tačiau, kaip yra šiuo metu, nežinau“.
Skirtingos stojimo sistemos
Jurga pasakojo, jog, jos manymu, Latvijos ir Lietuvos stojimo į aukštąsias mokyklas sistemos yra labai skirtingos. Sunkiau stoti Latvijoje, nes tave vertina kaip asmenybę, o ne tik kaip pažymių kratinį. Lengviau tuo, nes žinių bagažas turi būti tiesiog pagrindinis, toliau tave „primoko” iki reikiamo lygio (SSE Riga buvo taip vadinamas paruošiamasis semestras, kurio metu vyko matematikos, anglų kalbos perengiamosios paskaitos).
„Kai stojau į VU, labai bijojau, kad neįstosiu. Prirašiau kokius 20 prioritetų, kur nors turėjau „įsikišti”. Dabar juokinga kažkaip, nes pažiūrėjus į tuos prioritetus, ten buvo praktiškai viskas – ir teisė, ir ekonomika, ir įvairios kalbos, ir lyginamosios Azijos studijos. Štai tau ir paaugliškas „noriu visko, bet tiksliai nežinau, ko”, o mano požiūris į mokslus buvo dar gan brandus, lyginant su bendraamžiais.
Stodama į SSE Riga sužaidžiau va bank : t.y. mečiau teisę, bet ir nepadaviau dokumentų Lietuvoje iš naujo. Arba įstoju ir išvažiuoju mokytis, arba metus nieko neveikiu. Bet kažkaip labai „nesiparinau“, gal tiesiog pavargusi buvau nuo to, kad reikia priiminėti visus tuos sprendimus. Nebūčiau įstojus, būčiau pailsėjusi, gal susirinkus informacijos apie kitus universitetus. O gal būčiau aptingus ir dabar paštininke kokia dirbčiau“, - šypsojosi mergina.
Bičiuliai ir latvių „mafija“
Jurga labiausiai džiaugiasi, kad įstojusi jau iš karto turėjo daug draugų iš tuo metu jau buvusio antro kurso, todėl viską sužinodavo iš pirmų lūpų ir skintis kelią buvo gerokai lengviau. „Užtikrintai jautiesi, kai aplink ne vienas ir ne du pažįstami. Kitiems buvo sunkiau, ypač, kai esi vienas, o aplink krūva nepažįstamų lietuvių, latvių, estų. Buvo daug latvių iš vienos mokyklos, apie 30 vienam kurse, jie atrodė kaip „mafija”, jie ir jautėsi tvirčiau, kai aplink tiek pažįstamų“, -pasakojo ji.
Mokyklos pedagogai studentams organizavo „team building“ paskaitas, kurios padėjo bent jau susipažinti su kursiokais.
Tačiau jau prieš pradedant studijuoti yra tradicija rugpjūčio pradžioje senbuviams ir naujai įstojusiems susitikti Palangoje. Šiemet šis susitikimas vyko Šventojoje. Informacija apie šį susitikimą būdavo dedama į įstojimo patvirtinimo paketą. Ten prasidėdavo neformali pažintis su SSE Riga.
„Universitete pamažėle išvystyta programa kodiniu pavadinimu „compadre” (tik nepamenu, nuo kurių metų). T.y. imamas vienas antrakursis (savanoris) ir jam priskiriami kokie 4-5 „fuksai”. Jis su tais „fuksais“ savaitę ar daugiau „tūsinasi“. Įveda į mokyklos gyvenimą ir gyvenimą Rygoje. Savaitė intensyvaus Rygos barų lankymo ir kitokių linksmybių.
Apgyvendinama bendrabučiuose. Jie gan toli, 45 min. troleibusu ir po to dar pėsčiomis. Siunčiant sutikimą mokytis, reikėjo nurodyti, ar reikalingas „barakas”. Bet aš šito pirmame kurse nepatyriau, nes su draugėmis iš antro kurso iš karto nusprendėme nuomotis butą. O jei apsigyveni bendrabutyje, minimaliai jame turi išgyventi vieną semestrą. Tačiau teko ir jame pagyventi, sakyčiau, tuos metus praleidau ramiau, nei gyvendama nuomuotame bute, nes grįžti tekdavo iki vidurnakčio“- apie apsigyvenimą Latvijoje pasakojo J.Kupstytė.
Laukia didelis krūvis
Sunkumai prasideda jau paruošiamojo semestro metu- paskaitos vyksta kasdien nuo 8 iki 17 valandos. Didelis krūvis tenka ypač tiems, kurie nepratę daug skaityti angliškai. Po paruošiamojo semestro laikomi iš praeitų kursų egzaminai.
SSE Riga mokomasi kitokia sistema- ne sesijomis, o kursais. Pabaigus kursą – egzaminas. Paraleliai gali eiti 2-3 kursai, per paruošiamąjį semestrą- 4.
Mokymosi kalba – anglų. Gyvenimo kalba – rusų, nes Rygoje daugiau nei 50% rusakalbių.
Paskaitos – teorinės ir praktinės. Seminarų daug, praktiškai kiekvienas kursas susideda iš paskaitų, seminarų ir rašto darbo (darbai rašomi komandose po keturis žmones, remiantis realiomis kompanijomis, realiomis situacijomis).
Paskaitos vyksta auditorijose ir mažose klasėse mažomis grupėmis.
„Standartinė paskaita, jei atmintis neapgauna, vykdavo taip: 45 min. paskaita, 15 min. pertrauka. Ir taip kokie trys- keturi „užėjimai. Seminarai irgi panašiai – po vieną-du “užėjimus”.
Kartais tekdavo lankyti kompanijas. T.y. yra kursas – tarkim, vadybos. Tau su komanda reikia susirasti įmonę, apie kurią norėtum rašyti, ir po to eini pas juos daryti interviu, klausinėti, stebėti. Po to analizuoji raporte, darai išvadas, taikai įvairius modelius ir pan.“,- dėstė prieš keletą metų studijas baigusi Jurga.
Vertinama 200 balų sistema, jei surenki pusę- jau išlaikei atsiskaitymą.
Studentiško gyvenimo ypatumai
„Renginių buvo nemažai. Yra studentų atstovybė, kurioje veikia „party committee“. Jo darbas ir būdavo vidutiniškai kartą per porą mėnesių suorganizuoti „tūsą“. O šiaip neoficialus tūsas būdavo po kiekvieno egzamino, o egzaminų per mėnesį minimum po vieną, dažniau ir po du. O dar gimtadieniai, įkurtuvės, kai kas nors išsinuomoja butą, ir daug daug visko... Universitetas buvo antri namai, o gal net pirmi. Dažnai ten sėdėdavom iki išnaktų, kol uždarydavo: ruošdavomės paskaitoms, darydavome grupių susitikimus, sėdėdavome internete, valgydavome. Draugai grodavo gitara, smagiai klausydavomės. Vienu žodžiu, gyvenom ten. Organizuodavom filmų peržiūras pagrindinėje auditorijoje (atsineši „laptopą“, jungi prie projektoriaus ir garsiakalbių, gauni kino teatrą).
Vėliau užsiėmiau įvairia veikla, maketavau laikraštį, po to nuėjau į IT komandą, reikėdavo prižiūrėti kompiuterius ir spausdintuvus. Namuose turbūt tik naktis leisdavau.
Savaitgaliais arba namo (kokį kartą per mėnesį) važiuodavau, arba rašydavau raportą, arba ruošdavaus egzaminui, arba linksmindavausi. Arba jei visai nėra ką veikti – eidavau į universitetą, ten sutikdavau dar kokį žmogų, dviese jau linksmiau.
Ir į renginius vaikščiodavom. Jei kas įdomaus Rygoje vykdavo, visada eidavom. Be to, pačioje mokykloje buvo rengiama nemažai renginių“,- ilgėjosi pašnekovė.
Finansai ir perspektyvos
J. Kupstytė sakėsi, jog pragyventi tekdavo iš 120 LVL, t.y. maždaug 600 LTL. Nes būtent tokia buvo kasmėnesinė jos paskola, jokių papildomų pinigų nebūdavo.
Dirbti, bent jau pirmame/ antram kurse, buvo praktiškai neįmanoma – dėl paskaitų grafiko. Be to, nekalbant latviškai, aptarnavimo srityje įsidarbinti sudėtinga. Kai kurie kolegos uždarbiaudavo kitokiais būdais – vertimais, įvairių analitinių darbų rašymais, rinkos analizių darymais.
Maitindavosi Jurga universiteto valgykloje, kavinėse arba greito maisto užkandinėse. Retai, tačiau tekdavo maistą ruoštis ir pačiai.
Dabar jau antrus metus po studijų Jurga gyvena Rygoje, į Lietuvą sugrįžta tik artimųjų aplankyti: „Atpratau aš nuo Lietuvos. Vilnius – gerai, bet tik, kai važiuoji aplankyti. Pastoviai ten gyventi nenorėčiau. Vis tik Ryga lyginant su Vilniumi – didmiestis, čia daugiau judėjimo, daugiau visokių įvykių, daugiau vietų, kur nueiti. Nors Vilnių aš labai myliu, didžiuojuos tuo, kaip jis vystosi, auga ir plečiasi. Bet gyventi ten nebenoriu. Atpratau nuo lietuviško mentaliteto, čia jis visai kitoks. Parvažiavus namo, aš labai greitai pavargstu. Nuo žmonių, nuo geografinės padėties (Rygoje praktiškai visada pėsčiomis vaikštau, čia lyguma, lengva ir paprasta, Vilniuje per visus tuos kalnus kalnelius taip nepavaikščiosi). Žmonės visai kitokie. Pvz., nueini į prekybos centrą Rygoj per Kalėdas – žmonių labai daug, bet jų tarsi ir nepastebi. Nueini Vilniuje – žmonių tiek pat, bet visi stumdosi, visi kažkodėl triukšmauja, galva po pusės valandos plyšti pradeda. Bet kuriuo atveju, išlieku nacionaliste – visur ir visada ginu lietuvius, visur ir visada statau Lietuvą pavyzdžiu, tik labai nerimauju, kad silpnėja mano lietuvių kalbos žinios.
SSE absolventus Latvijoje žino ir bent jau kol kas myli. Ir svarbu ne tik tai, kokių žinių įgijai baigęs šią mokyklą, svarbu ir tai, kokiu žmogumi tapai. O aš tvirtai tikiu, kad esu geresnis žmogus ir sėkmingiau susiklosčiusi asmenybė, negu kad būčiau baigusi kokį VU. Sąžinės nepraradau, štai kas svarbiausia.
Patarti norėčiau nebūtinai tiems, kurie stoja į SSE: nebijokite, galvokite, prisiimkite atsakomybę už savo ateitį, siekite žinių, o ne pažymio“,- linkėjo linksmoji pašnekovė.
