Pasak Edukologijos katedros vedėjos Linos Pečiulienės, „Vilniaus kolegija rengia ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogus, gebančius pažinti vaiką, mokinį ir jo aplinką, galinčius padėti jam augti, bręsti jo asmenybei, skleistis talentams, užkirsti kelią galimiems sunkumams, įgalinti aplinką įsitraukti į vaiko ugdymosi procesą. Pedagogą, kuris supranta, kad kiekvienas vaikas yra kitoks, ir žino, kas yra įtraukusis ugdymas, kokią reikšmę turi šeimos įtraukimas, bendradarbiavimas su kolegomis, jo asmeninė lyderystė ir atsakomybė. Dėstytojai moko refleksijos ir tolesnio planavimo remiantis ja, nes tik stebėdamas save ir reflektuodamas vaiko pažangą, pasiektus rezultatus, gali dirbti kokybiškai.“
Vaikystės pedagogikos studijų programos studentė Agnė Siliūnienė sako: „Pedagogo profesiją mane paskatino rinktis vidinė motyvacija. Norėjau rinktis tik baigusi mokyklą, tačiau daug kas atkalbinėjo. Baigiau sociologijos studijas, turiu tris vaikus, kurie, galima sakyti, ir paskatino, leido suprasti, ko iš tiesų noriu. Prieš metus visiškai tvirtai apsisprendžiau, kad atėjo laikas daryti ir studijuoti tai, ką noriu. Aplinkiniams vis dar kelia nuostabą mano pasirinkimas, todėl daugelis vis dar klausia, ar tikrai aš ruošiuosi dirbti auklėtoja. Išgirdus tokį klausimą dabar jau žinau, ką atsakyti – taip. Nėra lengva suderinti studijas, darbą ir rūpinimąsi šeima. Tačiau kai labai nori ir turi motyvacijos – viskas įmanoma. Labai tikslingai rinkausi studijuoti būtent Vilniaus kolegijoje Vaikystės pedagogiką. Nesigailiu dėl šio pasirinkimo. Tikiu, kad ateityje ikimokyklinio ugdymo pedagogo profesija bus įvertinta ir suprasta kaip itin svarbi ir būtina, siekiant, kad ateities vaikai turėtų tinkamus pagrindus.“
O štai būsimoji pradinių klasių mokytoja Sigita Kairytė antrina: „Pasirinkimą paskatino vidinis noras. Noras būti švietėju, kiekvieną dieną matyti spindinčias akis ir plačias šypsenas, noras keisti pasaulį, nes vaikai yra mūsų ateitis. Kokius užauginsime, tokį pasaulį ir turėsime. Didžiausią džiaugsmą studijuojant kelia praktika ugdymo įstaigose. Kiekvieną kartą po didelį žingsnį priartėju prie mokinių, vis labiau prisiliesdama prie pedagoginio darbo. Esu ir būsiu pradinių klasių mokytoja. Ir man nėra svarbus statusas, kokį įgysiu. Man svarbiausia yra visapusiškai ugdyti mokinius, skatinti jų saviraišką.“
Dėstytojas Valdemaras Šoblinskas savo pasirinkimo kelią prisimena taip: „Nėra paprasta atsakyti, kai tavęs paklausia, kodėl, už ką tu ką nors mėgsti ar myli. Baigdamas vidurinę mokyklą ir rinkdamasis būsimą profesiją daugelį dalykų mačiau visai kitaip negu šiandien. Istorijos studijų Vilniaus universitete visai nesiejau su pedagoginiu darbu. Kai teko laikinai pavaduoti istorijos mokytoją, nuoširdžiai maniau, kad tai laikina ir kad po poros metų šis ,,nuotykis” baigsis. Šiandien galiu atvirai pasakyti – laimė, kad taip neatsitiko. Per tuos porą metų pamilau mokyklą, savo darbą, savo mokinius ir auklėtinius. Laimėti „Geriausio mokytojo“ rinkimai jau vėliau, dirbant Vilniaus Gabijos gimnazijoje, liudija ir apie mokinių polinkį link manęs kaip pedagogo. Dirbant pedagoginį darbą, mano galva, sunkiausia yra išlikti jaunatviškam, gebančiam atliepti jaunosios kartos poreikius ir lūkesčius, būti įdomiam ir naudingam“.
Socialinės pedagogikos studijas kremtanti Erika Mincevičiūtė sako: „Kaip ir daugelis mano bendraamžių mokykloje, blaškiausi po studijų sąrašus. Visuomet buvau užtikrinta, jog rinksiuos tik studijas kolegijoje. Ir visai nesigailiu dėl to. Jau mokykloje sau sakiau, kad kas, jeigu ne mes, jaunimas, pakeisime esamą padėtį! Noras aktyviai veikti, spręsti esamas problemas, paversti Lietuvą dar gražesne šalimi bei ištiesti pagalbos ranką kitam mane paskatino rinktis Socialinę pedagogiką! Ko gero sunkiausios Kolegijoje buvo pirmos dvi savaitės, kadangi kardinaliai pasikeitė aplinka, nauji bendramoksliai, šiokia tokia nežinomybė... Prabėgus vieneriems studijų metams drąsiai galiu teigti, jog prasidėjo mano geriausi gyvenimo metai! Vilniaus kolegijoje dirba nuostabūs žmonės, iš kurių visuomet sulauksi pagalbos, pasisemsi ne tik žinių, patarimų, bet ir nenumaldomo pozityvo. Nors esu tik pirmo kurso studentė, tačiau esu laiminga, jog stojau būtent čia, kadangi paskaitos yra įdomios ir nesinori jų praleisti!“.
Studentų ir dėstytojų bendrystę patvirtina ir dėstytoja Vilija Gerasimovičienė: „Pedagogo darbas yra nesibaigiantis protinis ir fizinis procesas. Būti pedagogu gali itin kūrybinga asmenybė, nuolat besitobulinanti ir nebijanti keistis, imli naujovėms, analizuojanti, mąstanti ir gebanti sunkumus paversti stiprybėmis. Džiaugiuosi studentų aktyvumu ir savanoriškumu organizuojant renginius, pilietines akcijas, bendruomenės šventes, teikiant pasiūlymus mokomųjų dalykų turinio įvairinimui“.
Būsimoji pradinių klasių mokytoja Aurima Grigaliūnienė apibendrindama teigia: „Pedagogas – tai ne tik žmogus, kuriam patinka vaikai. Šią profesiją renkasi žmonės, kurie gyvena vaikų svajonėmis, jų žaidimais, jų smalsumu ir noru žinoti, išmokti ir viską patirti. Geru pedagogu, mano manymu, gimstama. Tas pojūtis tarsi užprogramuoja tave ir skatina siekti savo tikslo. Dirbdama mokytoja ir studijuodama neturiu laiko senti. Nuolatos sukuosi vaikų gyvenimo rutinoje. Skaitau jų knygas, žiūriu jų filmus, bandau rasti atsakymus į jų užduotus klausimus. O tai verčia nuolat tobulėti ir plėsti savo akiratį. Džiugu, kad dėstytojai dalijasi savo patirtimi, savo žiniomis.“
Taigi raginame būsimus studentus nuolatos mokytis. Ir ne tik iš knygų, bet ir iš kolegų, draugų, vaikų, patirtų sėkmių ir sunkumų. Svarbu būti atviram sau ir kitiems bei skleisti „savo šviesą“.
