Didįjį ketvirtadienį, pasibaigus užsiėmimams, prie mokyklos praleidimo kontrolės posto šurmuliavo nemažas būrys kursantų. Laukė savo kuratorės Ramunės Kazlienės. O štai ir ji.
Visi pasuka keliuko, kuriuo čia atvykstama iš miesto, link. Dalijamasi šmaikščiomis pastabomis ir juodais šiukšlių maišais. Virš galvos – saulė, žydras dangus, kažkur iš aukštybių ataidinti vieversio giesmė. Vos už kelių dienų – Šv. Velykos, už kelių mėnesių – mokyklos baigimo pažymėjimai rankose. O kol kas – tikslingas pasivaikščiojimas abipus keliuko.
Renkam viską? Aha, beveik. Buteliai ir šimtmečius nesuirstančios maisto pakuotės. Sukiužę kibirai ir surūdiję gelžgaliai. Ir – automobilių padangos. Dešimtys padangų. Važiuojant rytais į darbą matydavai vos keletą jų. Iš kur čia šitiek padangų, kas jomis atsikratė? Kursantai triūsia, į maišus kiša šiukšles, ridena padangas, nerimtai pasistumdo ir laido juokelius. Visą dieną praleidus auditorijose, norisi pajudėti, atsipalaiduoti, įkvėpti gaivaus oro, apsidairyti po apylinkes. Ir ką nors naudinga nuveikti, žinoma.
Vos per gerą valandą prie ženklo, nurodančio Pasieniečių mokyklos kryptį, išauga padangų ir šiukšlių maišų krūva. Kurią nors dieną po švenčių kelininkai išgabens šį „turtą“. Kursantai mažomis grupelėmis traukia bendrabučio link. Saulė dar aukštai, diena greitai nesibaigs. Tie, kurie šiandien čia triūsė, nuo visokiausio šlamšto pakeles vadavo, aplinkos niokotojų gretų tikrai nepagausins.
