Prieš tai pasidairę po Medininkų pilį, paklausę apie viduramžių Lietuvą, pašaudę iš lanko, jie sugūžėjo į vienintelę šalyje pasieniečių kalvę. Išvydūs šitiek tikrų ginklų, apie kuriuos gali ne tik sužinoti, bet juos ir pačiupinėti, pakilnoti, truktelėti spyną, užsidegė penktokų akys. Judrūs ir smalsūs. Klausimais apipylė. O jūs šaudėt iš visų tų ginklų? O kiek pasieniečiai uždirba? O gyventi bendrabuty kursantams - būtina? Gintaras Vasiliūnas vos spėjo į jų klausimus atsakinėti. Pasieniečių muziejuje rimtį jiems sunku buvo išlaikyti, bet pasieniečio profesijos pristatymą išklausė kantriai. Ir Gerdos Urbonienės viktorinos klausimus kaip riešutus gliaudė, prizus rinko.
O išgirdę, kad eis į šaudyklą,vėl entuziazmu netvėrė. Vitalijus Nikitinas jų įkarštį atvėsino - tikrais ginklais pašaudyti neteksią. Užtat lazerinėj šaudykloje susikaupusiais veidais į taikinį pyškinoa. Ki kuriems netgi labai čia sekėsi. Gal tam, kurio tėtis Jono Žemaičio karo akademijoj dirba, arba tam, kuris - šaulio sūnus. Nelabai jie dar apie savo ateitį ir profesiją galvoja. Mokytojos žadėjo: atvažiuos iš Balsių ir vyresni. Lauksim. Gal kas iš jų kitąmet ar šį rudenį atvyks. O penktokai - kiek vėliau.
