Jūratė Bratikienė

Kariški dalykai E. Čiūtą viliojo nuo vaikystės: „Nemanau, kad buvau išskirtinis, nes daugeliui vaikų patiko žaisti karo žaidimus. Domino mane ir ginklai, tad Karo muziejuje su tėčiu lankydavausi reguliariai. Namuose mėgstamiausi žaislai buvo kareivėliai.

Rimtai apie kariškio kelią pradėjau galvoti jau mokydamasis vyresnėse klasėse. Įtakos tokiam pasirinkimui turėjo ir tai, jog mano senelis tarpukariu buvo baigęs Karo mokyklą. Nors jo nesu matęs, nes anksti mirė, tačiau pasakojimai apie karininką senelį padarė didelį įspūdį. Giminėje apie jį buvo kalbama su didele pagarba. Tai skatino dar labiau domėtis šia profesija.“

Sunkumus ištveria ne visi

Galutinį sprendimą sukti šiuo keliu E. Čiūtas priėmė dešimtoje klasėje. Įstoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją sunku nebuvo, nes vyresnėse klasėse kryptingai tam ruošėsi. Tiesa, iš pradžių tikėjosi, kad mokslai bus lengvesni, nereikės graužti daug vadovėlių, o didžiąją laiko dalį galės leisti aktyviai.

„Nesinorėjo tokių pačių nuobodžių mokslų, kokie buvo mokykloje, troškau ko nors naujo ir įdomaus, – atvirai sako dėl kariškio profesijos nesuabejojęs Egidijus. – Visgi teorijos buvo labai daug ir pakankamai skirtingų sričių. Bet studijos nenuvylė.“

Iššūkių studijuojant, pasak E. Čiūto, taip pat nestigo: „Griežta disciplina, stipriai apribotas gyvenimas, laisvės suvaržymas... Visa tai vertė labai pasitempti.

Buvo daug fizinio krūvio. Bene labiausiai stebino, kad mokslai buvo sudėtingesni nei tikėjausi. Nemaži reikalavimai tiek tiksliesiems, tiek humanitariniams mokslams.. Sunkesniais momentais net pasvarstydavau, ar gebėsiu atlaikyti didelę įtampą. Tai neleido atsipalaiduoti, o netgi dal labiau ir atkakliau siekti užsibrėžto tikslo

Sunkiausia buvo pirmaisiais metais. Kuo toliau, tuo mokslai darėsi įdomesni. Svarbiausia – įgytas teorines žinias išbandydavome praktiškai. Tai labai džiugino. Kai pagavo azartas, pradėjau geriau mokytis. Tai davė ir vaisių – gaudavau padidintą stipendiją.“

Maksimalios pastangos atsipirks

Jei atsuktų laiką atgal, mjr. E. Čiūtas sako, kad studijuodamas dėtų dar daugiau pastangų asmeninėms studijoms bei konsultacijoms su patyrusiais instruktoriais.

„Kuo didesnį žinių bagažą išsineši iš karo akademijos, tuo vėliau jautiesi tvirčiau stovintis ant kojų bei labiau esi pasirengęs tarnybai kariuomenėje. Todėl svajojantiems eiti šiuo keliu, studijuojant patarčiau maksimaliai stengtis, iš mokslų ir gyvenimo karo akademijoje pasiimti viską, ką galima.

Mano studijų laikais buvo galvojama, kad karo akademiją reikia kaip nors išgyventi, o tikrasis gyvenimas prasideda  pabaigus ją. Bet tai klaidingas supratimas, lengvo kelio ieškojimas“, – pabrėžia Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo bataliono vadas.

Į kokius dalykus atsižvelgti mokantis, kad ateityje būtum geras vadas? „Svarbu siekti įgyti kuo daugiau vadovavimo praktikos, taip pat stiprinti socialinius ryšius, domėtis lyderystės teorija. Mokymosi procese reikėtų nebijoti užduoti klausimus, į kuriuos bus atsakyta“, – pataria mjr. E. Čiūtas.

Iššūkiai grūdina

Pašnekovas teigia, kad Lietuvos karo akademija – specifinė vieta ir patekus į ją iškart po mokyklos griežta disciplina bei laisvės stoka gąsdina daugelį.

„Tačiau pradėjus dirbti imi suprasti visų apribojimų prasmę, jų veiksmingumą bei kodėl reikalinga tokia griežta tvarka akademijoje. Kai teko praeiti psichofizinį rengimą, kurio metu kiekvienas patiria didelį psichologinį ir fizinį spaudimą, kai reikėjo beatodairiškai paklusti įsakymams, kilo daug dviprasmiškų klausimų. Tačiau vėliau tapo aišku, kad kario kelias susideda iš kelių etapų.

Daugiau atsakomybės bei laisvės gauni tada, kai įgyji reikiamas kompetencijas ir įgūdžius, labiau imi pasitikėti savimi, tampi ne tik fiziškai, bet ir morališkai stipresnis. Sunkumus turi praeiti tam, kad taptum atsparesnis, įgytum daugiau tolesnei tarnybai būtinos patirties“, – teigia Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo bataliono vadas.

Galimybės – didelės

Po studijų karo akademijos absolventas yra skiriamas būrio vadu. „Ir aš vadovavau šauktiniams kariams. Tai dariau gana ilgai – ketverius metus. Vėliau atsakomybės atsirado daugiau – penkerius metus buvau kuopos vadu. Galimybė pavadovauti ir šauktiniams, ir profesionalams vadui suteikia daug pridėtinės vertės.

Po to tarnavau Jungtiniame štabe, buvau tarptautinių pratybų planavimo karininku, atsakingu už mūsų regioną. Darbas buvo ypač įdomus. Turėjau galimybę daug keliauti, lyginti skirtingų šalių kariuomenes, rūpinausi tarptautinėmis kariuomenės pratybomis.

Po šio darbo sekė kitas, ne mažiau įdomus – buvau atrinktas dirbti krašto apsaugos ministro adjutantu. Juo tarnavau porą metų – nemažai keliavau, dirbau ne tik su kariškiais, bet ir civiliais. Stipriai prasiplėtė pažinčių ratas, sukaupiau be galo daug įspūdžių, o svarbiausia – įgijau vertingos patirties“, – profesijos galimybes atskleidžia karininkas.

Visada yra kur tobulėti

Mjr. Egidijus Čiūtas sako, kad pasirinkus šį gyvenimo kelią, net ir dirbdamas turi virtinę galimybių tobulėti. Pats jis 15 mėnesių karo mokslus krimto JAV Vadų ir generalinio štabo koledže.

„Kartu mokėsi ir kolegos iš 95 pasaulio šalių, – pasakoja jis. – Buvo įdomu pasidalyti vertinga patirtimi su tų pačių pozicijų kariškiais iš skirtingų pasaulio kampelių. Po šių studijų grįžau vadovauti Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo batalionui.“

Kariuomenė – dėkinga vieta, kurioje karjeros kryptį gali pasirinkti pagal savo potencialą. „Mūsų šalis pakankamai maža, tačiau esame viena iš NATO valstybių, tad natūraliai esame įtraukti į tarptautinį bendradarbiavimą. Galimybė tarnauti tarptautiniuose štabuose ar kitose pozicijose, kur nuolat susiduri su sąjungininkais atsiranda tada, kai pereini kitas grandis – tarnauji būrio, kuopos vadu. Tarptautinės konferencijos, komandiruotės, kelionės, susitikimai, naujos pažintys – tokia karininko darbo kasdienybė. Sąlygos daryti karjerą – visiems vienodos“, – teigia atsakingą profesiją pasirinkęs vyras.

Didžiausia vertybė – žmogus

Majoras E. Čiūtas sako, kad karininko profesija neatsiejamai susijusi su padidinta rizika ir tai išduoda darbo aplinka: šokinėjama parašiutu, tenka dalyvauti naktinėse pratybose, dirbti su kovine technika, skraidyti orlaiviais...

„Visgi pagrindinė mūsų kariuomenės vertybė – žmogus, – pabrėžia. – Tad kario saugumas rengiant ir vykdant operacijas labai svarbus. Jei nelaimingų atsitikimų ir pasitaiko, jie nėra dažni, besikartojantys, padaryti dėl sisteminio apsileidimo. Ir man teko lankytis karštame taške – Afganistane, skraidyti sraigtasparniais, šokinėti parašiutu bei dalyvauti kitose intensyviose pratybose, tačiau tiesioginiuose kovos veiksmuose, kaip ir daugelis Lietuvos karių, nesu dalyvavęs, taigi ir kritinių pavojų nesu patyręs.“

Karyba, pasak kariškio, yra labai dinamiška ir kompleksiška sritis, čia nuolat atsiranda ir kinta naujienos bei tendencijos (kibernetinės operacijos, elektroninė kova, autonominės sistemos ar dirbtinis intelektas), kur galima save išbandyti bei didinti kitas kompetencijas. Pasirinkus vieną sritį visada yra galimybė persiorientuoti į kitą.

Lyderiai – išugdomi

Karininko parengimas, pasak Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo bataliono vado, susideda iš trijų dalių: pirma – studijos Lietuvos karo akademijoje, kurios nesibaigia su bakalauro studijomis, o yra tęstinės, antra – tarnyba dalinyje ir trečia – dalyvavimas kovinėse operacijose. Pastarosiose Lietuva dalyvauja labai epizodiškai, todėl labai rimtai žiūrima į pirmąsias dvi.

Paklaustas, kokų savybių reikia norint tapti geru vadu, mjr. E. Čiūtas sako, kad visada labai praverčia prigimtinės lyderio savybės. Visgi didžioji dalis lyderio kompetencijų yra išugdomos. Svarbiausia – norėti ir būti motyvuotam eiti šiuo keliu.

Ne mažiau svarbu ir gebėti prisiimti atsakomybę, turėti polinkį rūpintis kitais. Lietuvos kariuomenei yra reikalingi įvairūs žmonės: „Kuo jie labiau skirtingi, kuo labiau galime atskleisti kiekvieno potencialą, tuo stipresnę galime sulipdyti komandą.

Linkęs vadovauti galės užimti vadovaujančią poziciją. Labiau linkęs į ekspertinę sritį, savo vietą kariuomenėje irgi atras. Jei tik vilioja kariški dalykai, pasukus šiuo keliu atsiras ir tinkamiausia vieta save realizuoti.

Karjeros galimybės šioje profesijoje – itin plačios. Svarbu pačiam žinoti, ko labiausiai norisi. Mano lūkesčiai pasirinkus šią profesiją visiškai išsipildė. Tarnaudamas kariuomenėje rutinos nepajutau, o nuolatiniai pokyčiai mane ne tik džiugina, bet ir motyvuoja. Bet tie, kurie mėgsta rutininį darbą, čia irgi ras savo funkciją.“

Atlyginimas tenkina

Ar atlygis tenkina daug savo profesijoje pasiekusį karininką? „Viskas priklauso nuo poreikių. Manieji niekada nebuvo pernelyg dideli, tačiau galiu jaustis visiškai laisvai, nereikia gyventi nuo algos iki algos. Visus savo poreikius daugiau mažiau galiu patenkinti. Žinoma, tai teikia komforto jausmą. Nors turtuoliu kariuomenėje ir netapsi, tačiau karininko alga užtikrina vidutinio socialinio sluoksnio atstovo gyvenimą“, – teigia mjr. E. Čiūtas.

Atostogų kariškiai, palyginti su kitų profesijų atstovais, turi daugiau – turint ilgą tarnybos stažą iki 39 dienų per metus. Laisvalaikį Egidijui patinka leisti keliaujant, ilsintis kaime, skaitant knygas, sportuojant, užsiimant koviniu sportu. E. Čiūtas yra ir Lietuvos Kendo asociacijos prezidentas.

Sėkmingai tarnaujantis karininkas galėtų pasigirti apdovanojimų gausa, tačiau jų nesureikšmina. Paklaustas, ką jie pačiam reiškia, pasakoja labiausiai besidžiaugiantis galimybe vadovauti skirtingose pozicijose, motyvaciją bei didžiausią pasididžiavimą jam kelia tie momentai, kada pavaldūs kariai ar komanda pasiekia aukštų rezultatų, o po sunkių pratybų, nors būna pavargę, bet sako, kad buvo įdomu. Bendrai siekiami sudėtingi tikslai vienija, o vienybė motyvuoja.

Ar paprasta kariškiui suderinti profesinį bei šeiminį gyvenimą? „Reikia pastangų, ypač kai degi aistra savo darbui. Visgi norint rasti balansą tarp karybos ir asmeninio gyvenimo, tai padaryti tikrai įmanoma“, – teigia pašnekovas.

Du vaikus su žmona auginantis majoras Egidijus Čiūtas sako, kad šeimai daugiau dėmesio stengiasi skirti ramesniais tarnyboje etapais, kai turi mažiau komandiruočių. Kariuomenė pasirūpina, kad pasirinkę šią profesiją turėtų ir laisvą nuo tarnybos laiką.