A. Riškutės fotografijos kelią lydi ne vienas apdovanojimas: nors paskutinįjį ji atsiėmė dar šių metų sausio mėnesį, praeitais metais fortūna jai taip pat šypsojosi – „Krištolinis objektyvas 2018“ konkurse pelnė pirmąją vietą.  Visgi, studentė, užklausta, kokie jausmai aplanko pagalvojus apie laimėjimus, atsako, kad pirmą minutę ji jais džiaugiasi, antrą – kritikuoja save, kad reikėjo dar labiau pasistengti, trečią A. Riškutė vėl džiaugiasi, o ketvirtą minutę galvoja, kad reikia taisyti esamas ir anksčiau padarytas klaidas.

Trečiosios vietos apdovanojimas „Krištolinis objektyvas 2019“ konkurse / A. Riškutės nuotr.

Nuo kada domitės fotografija?

Fotografuoti pradėjau vaikystėje, tačiau tuomet tai labiau buvo žaidimas, juk tada minčių, kad galiu šį hobį sieti su ateitimi ir dirbti fotografe – tikrai nebuvo. Mano pirmieji žingsniai tos tikresnės fotografijos link prasidėjo devintoje klasėje, kai ėmiau fotografuoti visus gimnazijos renginius ir gauti užsakymus. Tuo metu į fotografiją pradėjau žiūrėti daug rimčiau ir svarstyti, kad tai galėtų būti mano profesija. Dar po metų įvyko lemiamas momentas, kuomet aš nusprendžiau, kad tai yra tai, ko aš noriu siekti ir supratau, kaip aš myliu šią profesiją. Tam didelės įtakos turėjo fotografijos būrelio lankymas, kurio metu vadovė Gražina išmokė pagarbos pačiai fotografijai ir kaip reikia fotografuoti.

Kiek Jūsų gyvenime tenka laiko fotografijai?

Kadangi dabar esu trečiame kurse, labai daug jėgų atitenka rašto darbams ir apmąstymams, tad laiko užsakymams ar meniniam fotografavimui lieka ne tiek ir daug. Visgi, laisvu metu visas mintis skiriu kūrybai ir projektams. Kitaip tariant, stengiuosi kas kiek laiko kažką daryti tik dėl savęs, kad galėčiau atsiskleisti ir sukurti tai, kas galbūt ne dabar, bet po kurio laiko bus aktualu. Ne visos fotografijos yra tinkamos atskleisti šiuo momentu, jos kartais turi augti ir taip sukurti savo vertę. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti meninis projektas, kurį kūriau su Alzheimeriu sergančiu savo seneliu: kelis mėnesius fiksavau jo gyvenimą, o dabar laukiu tinkamo momento, kuomet pasauliui galėsiu parodyti rezultatus ir iškelti vizualizacijas kaip idėją.

Dar vieną projektą dariau pagal kolegijos suformuluotą užduotį, kai buvau pirmame kurse. Tiesa, jį kūriau net kelerius metus: fotografuoti senus žmones kaimuose pradėjau dar mokyklos laikais. Gale projekto išgryninau ir jo temą – širdis neturi raukšlių. Savo projektu norėjau paskleisti žinutę, kad nepaisant to, koks žmogaus amžius, jis širdyje lieka jaunas, net jei ir išorė rodo kitaip. Šiai idėjai atskleisti pasirinkau Antonijaus Vivaldžio ciklo „Keturi metų laikai“ „Pavasaris“ dalies pirmąją natų eilutę ir pagal ją sudėliojau gautas nuotraukas, siekdama susieti, kad ši ciklo dalis simbolizuoja jaunystę, kuri randama ir seno žmogaus širdyje.

Austėja Riškutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie darbą, įprastai aš fotografuoju madą ir reklamą, o reportažai yra antraeilis, bet taip pat labai svarbus pomėgis. Taip pat stengiuosi bendradarbiauti su dizaineriais ir stilistais, kad galėčiau kurti savo darbų aplanką ir jį visur su savimi neštis.

Kaip gimė idėja dalyvauti „Krištolinis objektyvas“ konkurse?

Iš tikrųjų, dalyvauti tiek praeitais metais, tiek šiais nusprendžiau gana netikėtai: paskutinėmis akimirkomis pamačiau, kad yra toks konkursas ir vis dar galima įkelti savo darbus, tad taip ir padariau.

Kodėl pasirinkote būtent tokias fotografijų serijas?

Pats konkursas tarsi padiktuoja temas: jo esmė yra tai, kad jaunimas fotografuotų jaunimą, o nuotraukos būtų darytos būtent tik tais konkrečiais metais. Tad nors praeitais metais buvo pateiktos trys serijos, o šiemet – dvi, abejus metus jungia pasirinkti nuotraukų herojai: moksleiviai ir studentai. 2019 metais užfiksuotos „Šimtadienio“ ir „Pirmakursių krikštynų“ šventės simbolizuoja jaunimą, todėl šie kasmetiniai renginiai yra ypatingai aktualūs jaunam žmogui ir įdomesni nei kokios nors konferencijos. Be to, kaip sakiau, dalyvaut nusprendžiau visai netikėtai, tad ir rinkausi iš to, ką jau turėjau sukūrusi.  

Pirmoji fotografijos serijos „Šimtadienis“ nuotrauka / A. Riškutės nuotr.

Kodėl viena serija yra nespalvota?

Viena serija yra spalvota, kita – ne. Tiesiog manau, kad panaikinus spalvas fotografas siekia išryškinti emociją ir patį įvykį. Spalvos gali blaškyti, todėl kartais jas reikia panaikinti tam, kad nesugadintų minties, kurią fotografas nori pasakyti. Man asmeniškai nespalvotos nuotraukos yra subtilumas ir paslaptis viename: tai viskas ir niekas viename; tarsi visos spalvos ir jokių spalvų vienu metu; tai šviesa ir tamsa – kažkas labai ypatingo.

Ką Jums reiškia laimėjimai?

Aš, iš tikrųjų, stengiuosi džiaugsmo dėl apdovanojimų ilgai neužlaikyti, nes bent kuriam žmogui manyti, kad kažkada laimėjai ir dėl to esi geriausias, mano nuomone, labai klaidinga. Juk tai yra momento laimėjimas; galbūt po dešimties metų sakysiu, kad mano serijos yra visiškas niekas ir neįdomios. Todėl aš tuo momentu džiaugiuosi, o vėliau paleidžiu ir pamirštu.

Antroji fotografijos serijos „Šimtadienis“ nuotrauka / A. Riškutės nuotr.

Žinoma, laimėjimai atneša pasitikėjimą savimi ir motyvacijos toliau dirbti. Tokiais momentais, kai ką nors laimiu, atrodo, kad einu tinkamu keliu ir darau kažką teisingai. Visgi, pačiam save įvertinti yra sunku: žmogus nemato, kaip jis keičiasi, tai pastebi tik aplinkiniai. Tad laimėjimas atneša žinią, kad tavo darbuose yra kažkoks augimas, taip pat tai skatina daugiau pasidomėti kitais fotografais, palyginti savo ir jų darbus. Tai darydamas tu praturtini save, savo mintis, gali įžvelgti, kur dar gali tobulėti kitų atžvilgiu, ko tu nematai, ką mato kiti. Tu pasvarstai, kad ne tik tie dalykai, apie kuriuos tu galvoji, yra svarbūs, tad toks lyginimas iš dalies paskatina sukurti kažką originalaus ir kitokio.

O svarstant apie karjerą, nemanau, kad apdovanojimai turi reikšmės užsakymams. Galbūt tie žmonės, kurie tave stebi, apdovanojimų dėka supranta tavo tobulėjimą, tačiau klientai neklausia, ar tu kada nors ką nors laimėjai. Apdovanojimas tuo momentu padeda iškelti Tavo kaip fotografo vardą, bet žmonės tokius dalykus greitai pamiršta.

Pirmoji fotografijos serijos „Pirmakursių krikštynos“ nuotrauka / A. Riškutės nuotr.

Ir klausimas apie studijas: kodėl pasirinkote save realizuoti VTDK?

Kai mokiausi gimnazijoje, viena mokytoja mane paskatino nuvykti į VTDK „Atvirų durų dienas“ ir, tiesa sakant, kai čia atėjau, aš jutau sunkiai nupasakojamą teigiamą aurą. Tuo momentu dar dirbo dėstytojas Remigijus Zolubas ir jis, kalbėdamas apie fotografijos studijas, mane labai įkvėpė, aš pradėjau svarstyti kad niekur kitur nenoriu studijuoti, tiktais čia. Ir kitas dalykas, kuris man patiko, kad šioje kolegijoje yra pakankamai daug fotografijos studijų, jog tu galėtum tinkamai dirbti, naudotis turima įranga bei padaryti gerų darbų. Žinoma, aš nežinojau apie pačią studijų sistemą ir nežinojau, kokie dėstytojai dėsto, tačiau labiausiai dėmesį patraukė kolegijos turima įranga, studijos bei laboratorijos, kuriose dirbant galima išmokti fotografuoti ir kurti savo darbų aplanką.

Kalbant apie dabartį, man VTDK tikrai patinka, mane traukia tai, kaip dėsto dėstytojai, jų bendravimas, tad aš visada skatinu moksleivius bandyti stoti į šią kolegiją, nes studijuoti čia verta.

Antroji fotografijos serijos „Pirmakursių krikštynos“ nuotrauka / A. Riškutės nuotr.