„Meilę tėvynei ir patriotines savybes taip pat ugdė tėvai, su kuriais apie jos istoriją kalbėdavau. Senelių prisiminimai ir pasakojimai apie Dzūkijos kraštuose kovojusius partizanus visa tai tik sustiprino. Taip man dar mažam jie suformavo laisvės kovotojo įvaizdį, tad ir aš norėjau tapti tokiu, kaip jie, – prisimena dabar jau trečius metus Akademijoje studijuojantis kariūnas ir patvirtina, kad šeimos istorija paskatino žavėtis tais, kurie kovoja už savo šalį.

Daug žmonių padėjo pasirinkti

Supratęs iškovotos laisvės kainą, vaikinas sako ir pats pradėjęs galvoti, kad taip pat nori tarnauti  tėvynei: „Tai galime „atiduoti“ įvairiomis formomis, bet šis būdas man artimiausias. Džiaugiuosi, kad tėvai man išugdė patriotines vertybes, išmokė mylėti Lietuvą – ir mano pomėgiai, ir tėvai, ir draugai padėjo suvokti, kad norėjau ir dabar noriu tarnauti Lietuvai jos kariuomenėje.“

Kitaip nei bendraamžiai, Justinas pasirinko kario kelią: „Dauguma jų atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. O aš jau mokykloje žinojau, kad sieksiu studijuoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, ir besimokydamas paskutinėse Vilniaus Radvilų gimnazijos klasėse pradėjau tam ruoštis.“

Tuomet vaikinui padėjo ir mokytojai, su kuriais auklėtinis taip pat kalbėdavosi ir iš jų sulaukdavo patarimų bei rekomendacijų. „Pavyzdžiui, vyresnėse klasėse A lygiu studijavau fiziką, kuri man patiko. Tačiau fizikos mokytoja tada paklausė, ar man tikrai jos reikės stojant į Karo akademiją. Kadangi galvojau apie tarptautinių santykių bakalauro studijas, su ja pasitaręs supratau, kad man praverstų kas kita. Ji netgi įtikino pasirinkti istoriją, kad galėčiau ruoštis egzaminams ir man po to būtų lengviau“, –  pedagogės pagalbą įvertino buvęs gimnazijos auklėtinis.

Stodamas į Akademiją baimės nejautė

Tvirtą sūnaus sprendimą išgirdę tėvai suprato jo pasirinkimą. „Iš karto pajutau tėčio palaikymą. Gal tik mamai, galima sakyti, iš pradžių buvo šokas – nenorėjo manęs išleisti, – su šypsena vaikinas prisimena pirmąją jos reakciją. – Suprantu, mama jaudinosi, bet greitai „persilaužė“ ir mane pradėjo palaikyti, o dabar džiaugiasi ir didžiuojasi mano sprendimu. Nebėra pradžioje buvusios baimės, bet ją dėl tokios reakcijos suprantu – tėvai savo vaikams nori tik paties geriausio.“

Įstojęs į Lietuvos karo akademiją kariūnas sako iš visų sulaukęs dar didesnio palaikymo, nes jie pamatė, kad nesibaiminu, kad nėra čia taip blogai, kaip kai kurie anksčiau galvojo.

„Man galbūt buvo lengviau ir tokios baimės nejaučiau, nes reikšmingų iššūkių tuomet nebuvau patyręs ir apie tai net nesvarsčiau. Vėliau mano noras jau buvo susiformavęs ir sau buvo išsikėlęs aiškų ir vienintelį tikslą. Tada tik klausinėjau ir rinkau daugiau informacijos, kurios nerasi knygose ir vadovėliuose, – tvirtina Justinas. – Vieno klasioko brolis kariūnas man daug papasakojo apie Karo akademiją ir studijas joje. Taip ‚iš vidaus“ pažinau šią aukštąją mokyklą ir kariūnų gyvenimą, sužinojau, kaip reikia ruoštis ir ko reikės per atranką į ją. Todėl abejonių dėl pasirinkimo net nekilo.

Rutiną pavertė įdomiais užsiėmimais

Apie Akademiją daug ką sužinojau iš pačių kariūnų, kurie dabar yra leitenantai arba vyr. leitenantai. Jie pasakojo, ko mokosi Akademijoje, kokias karininko savybes čia ugdo ir kaip šiai tarnybai ruošia, nes karininkui reikia mokėti vadovauti ir būti geru pavyzdžiu visų pirma savo būriui ir visai komandai.“

Išklausęs karininkų patarimų, vaikinas nutarė pabandyti: „Parašiau prašymą LAMA BPO, paskambinau ir užsiregistravau, pakvietė pasikalbėti, perėjau atranką ir štai – aš jau trečius metus mokausi Karo akademijoje ir esu labai patenkintas, kad nusprendžiau tapti karininku.“

Pirmuosius studijų metus Akademijos kariūnas vėl prisimena su šypsena: „Jau buvau girdėjęs, kad gyvenimas pagal taisykles ir griežtą dienotvarkę greitai atsibosta ir netgi erzina, nes tampa rutina. „Iš pat pradžių, per pirmąjį Bazinį kariūno kursą, to nejaučiau, bet, grįžus į Akademiją, neslėpsiu, buvo sunku – reikėjo gal kokių dviejų trijų mėnesių priprasti, o po to, kaip visi, pradėjau viską daryti intinkstyviai ir natūraliai. Kai šeštą ryto išgirsti „Keltis!“, net negalvoji – keliesi, pasikloji lovą ir ruošiesi mankštai, atlieki kitus veiksmus, kurie iš pradžių atrodė tikra rutina. Dabar suprantu, kad tai reikalinga ir naudinga man ne tik kaip kariui, bet visų pirma kaip žmogui, – paaiškina kariūnas. – Tai padeda ir vėliau gyvenime. Jei po paskaitų ar pratybų tu pamatai, kad turi laisvo laiko, juk pats savarankiškai gali ką nors padaryti – ir knygą paskaityti, ir pasportuoti, ir į miestą išeiti ar kitaip praleisti laisvalaikį. Pats gali labai lengvai „užmušti“ tą laiką ir susidėlioti savo dienotvarkę jau aiškiai ir prasmingai.“

Kliūčių kildavo ir savo studijas ar pratybas palyginus su kitų bendraamžių veikla, prisipažįsta vaikinas. Jis prisimindavo, kad šauktiniams tai tenka patirti ir prie to taikytis tik 9 mėnesius, o jam reikės išbūti 4 metus. Taip pat pagalvodavo ir apie studentus, kurie, Justinui atrodydavo, tikrai su tokia rutina studijų metais nesusiduria.

„Manau, kad visiems pasitaiko sudėtingų situacijų, būtinų pasirinkimų ir pan. Iš pradžių gal kelis kartus buvo tokių akimirkų, kai pradėdavau kelti klausimus ir svarstyti – gal tai ne man skirta vieta, ar tikrai to man reikia ir pan. Tačiau tada iš naujo, jau nusiraminęs ir neskubėdamas, vėl savęs paklausdavau – ar tikrai noriu čia būti? Ir priimdamas tuos sunkumus visada atsakydavau – noriu, noriu siekti karininko karjeros ir baigti studijas LKA“, – apibendrina kariūnas.

Galvoja už komandą

Adaptuotis vaikinui reikėjo ir prie karinių mokymų, nors minimalius įgūdžius jis jau turėjo ir buvo įgijęs vaikystėje lankydamas karines stovyklas, kuriose mokydavo skyrių taktikos ir individualių kaip kario veiksmų: „Tokiose stovyklose pradėjau dalyvauti nuo 12 metų. Pirmą kartą ten nuvykti man pasiūlė bendraklasis. Bet viskas baigėsi tuo, kad jam nepatiko, o man – labai patiko, nors jis pats ir buvo pasiūlęs šį užsiėmimą. Kitais metais jis nebevažiavo, o man tapo tradicija nuvykti bent į vieną karinę stovyklą per metus. Tokių stovyklų buvo labai daug“, – jų nebesuskaičiuodamas, prisimena vaikinas.

Akademijoje kariūnas suprato, jog mokosi ne kaip eilinis šauktinis – kad pradėjo kaupti karininkui reikalingas žinias. Nors iš pradžių dar buvo sunku, reikėjo gerai išstudijuoti karybos teoriją ir kitus karinių operacijų pagrindus. „Gal ir pasikartosiu, bet tada po truputį pradedi galvoti kaip būsimas būrio vadas, nes esi atsakingas tiek už savo, tiek už visos komandos ir netgi už kiekvieno jos nario veiksmus. Todėl ir gyvendamas Karo akademijoje su kambariokais taip pat pritaikai šiuos įgūdžius ir pradedi galvoti už kitus – svarstai, kaip būtų geriau ne tik tau, bet ir kitiems – kaip jiems padėti „pramušti“ rutiną, pakelti nuotaiką ar kažką kito kartu nuveikti.

Viskas, netgi buitis ir gyvenimas su kitais, dar nepažįstamais asmenimis, buvo nauja, tad reikėjo mokytis „nuo nulio“.“

Pratybose kariūnas taip pat, kaip ir visi, geriausiai galėjo patikrinti savo žinias ir darbo komandoje įgūdžius: „Kaip sakoma – „vienas lauke ne karys“. Lygiai taip pat yra pratybose. Džiaugiuosi, kad mes galime vienas į kitą atsiremti, jeigu reikia pagalbos, arba vienas kitam padėti. Mes Akademijoje studijuojame jau trečius metus, todėl esame viena komanda, todėl mums žymiai paprasčiau ir lengviau atlikti įvairias užduotis ir kitus veiksmus.“

Turi per paskaitas įgytų žinių bagažą

Akademijoje Justinas studijuoja pagal tarptautinių santykių programą, todėl savo mokymąsi jis netgi lygina su gimnazijoje lankytomis politologijos pamokomis.

„Akademijoje iš pradžių mokėmės istorijos, kuri man visada patiko. Bet čia dar susipažinau su, pavyzdžiui, politinių idėjų, karo meno, karybos istorija. Pastaroji labai patiko, nes galėjau įsigilinti į mano dievinamą LDK istoriją. Istorija ir dabar, galiu sakyti, lydi mane“, – pasakoja Karo akademijos auklėtinis.

Mokykloje taip pat domėjausi tarptautiniais santykiais. Dabar mano šios srities žinių bagažas padidėjo, nes anksčiau per televiziją jas priimdavau kaip eilinis žiūrovas, o pranešimus skaitydavau kaip eilinis skaitytojas. Dabar išgirstą ar perskaitytą naujieną galiu ir analizuoti, vertinti, kodėl vienaip ar kitaip įvyko, kokie galimi to padariniai. Ir Rusijos, ir Rytų, ir Vakarų šalių politiką, Europos Sąjungos poziciją jau galėčiau lyginti ir analizuoti, vertinti ne tik kaip gerą ar blogą naujieną.“

Iš karto vaikinas priduria: „Ko mokiausi ir kuo domėjausi mokykloje, vėliau labai padėjo studijuojant Akademijoje.“

Laisvalaikis ir pomėgiai Karo akademijoje

Pasakodamas apie gąsdinusią rutiną, Justinas jau minėjo, kad, jo nuomone, viena veiksmingiausių jos naikinimo priemonių – įdomiai ir turiningai praleistas laisvalaikis. Žinoma, sportuodavo jis ir lankydamas mokyklą – lankė dziudo, savigynos treniruotes, mėgo bėgioti ir įveikti visą ratą aplink savo gyvenamą rajoną Vilniuje. „Tačiau tik Karo akademijoje sportas man tapo pomėgiu, pradėjo patikti daug įvairių sporto šakų“, – paaiškina vaikinas.

Kitas atradimas Akademijoje, gal netgi didžiausias, jam buvo dainavimas. Kariūnas prisimena ir linksmai pasakoja, kaip choro „Kariūnas“ vadovas Linas Balandis, tikrindamas pirmakursių balsus, jo paklausė, koks jo požiūris į chorą ir dainavimą jame: „Pasakiau, kad galėčiau pabandyti. Ir štai iki trečio kurso išlikau chore, nes pamėgau ir man tai patinka. Nors anksčiau net nepagalvodavau, kad moku ir galiu dainuoti. Tai darydavau nebent vienas, kai niekas negirdėdavo.“

„Tik šiuo metu choro repeticijose, kaip anksčiau, nesusitinkame, – apgailestavo Justinas. – Dėl paplitusio viruso šalyje dabar mokomės nuotoliniu būdu. Tą patį darome ir tobulindami savo balsus kaip choristai. Vyksta virtualios repeticijos – per vieną tokį susitikimą sudainuojame nors kelias dainas. Aišku, nėra patogu, yra iššūkių, tačiau ir tai įmanoma – reikia išmokti prisitaikyti. Esu be galo dėkingas chorvedžiui Linui, nes jis tiesiog išmokė mane naudotis savo balsu, ko karininkui ir reikia, t. y. kad jis turėtų stiprų ir tvirtą balsą.“

Dar viena veikla, kurią Justinas priskiria prie savo pomėgių ir kurios nepamiršta nuo mokyklos laikų, yra atstovavimas bendraamžiams, iš pradžių – gimnazijos Mokinių taryboje, dabar – Akademijos Studentų atstovybėje, bendraujant su jų vadovybe: „Daugiausia patirties įgijau taryboje ir džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti išties gerų rezultatų. Taryba dirba iki šių dienų, atstovaudama moksleiviams, kurie nuolat gali kreiptis į ją pagalbos. Ir įstojęs į Karo akademiją tokios veiklos norėjau – įsitraukiau į Studentų atstovybės veiklą ir dabar save matau kaip tarpininką tarp kariūnų ir Akademijos vadovybės. Ir mane tai skatina stengtis!“

Nori vadovauti pėstininkams

Paklaustas, ar nereikia jam stengtis, kai tenka studijas derinti ne tik atstovaujant kariūnams, bet ir renkantis laisvalaikio būdą ar kitą savarankišką užsiėmimą, kariūnas tvirtina, kad jam pavyksta rasti laiko tiek pramogoms, tiek studijoms: „Aišku, kartais sunku, nes būni išvykęs į pratybas arba budi paskirtame Akademijos punkte, tačiau šeima ir draugai tai supranta.“

Budėjimas kariūnui – ne tik statutinės pareigos. „Šis tarnybos būdas naudingas kiekvienam kariui, nes, eidamas budėtojo pareigas, jis tampa atsakingas ne tik už save, bet ir už šalia bei aplink esančius žmones. Žinoma, kartu išmoksta ir elementarios drausmės.“

Atsakomybės ir drausmės, kariūnas Justinas Bendaravičius žino, reikės ir ateityje, jau karininku tarnaujant viename iš Lietuvos kariuomenės dalinių. Jis norėtų būti paskirtas pėstininkų būrio vadu:

„Dabar daug kas persikelia į virtualią erdvę, tačiau tiesioginės atakos ir mūšiai pasaulyje ir toliau vyksta. Pėstininkai tiesiogiai susiduria su priešu. Kaip sakoma kariuomenėje, „pėstininkai – mūšio karalienė“. Su šiais žmonėmis labiausiai ir noriu tarnauti Lietuvai!“

Asmeninio archyvo nuotraukos