Prieš išvykdama studentė labai norėjo pokyčių. Naujas miestas, studijos ir gyvenimas bendrabutyje atrodė kaip puikus „baltas lapas“ Tačiau realybė pasirodė kitokia.

„Esu labai prisirišusi prie šeimos, visada buvau toks šeimos žmogus, todėl dabar žiauriai ilgiuosi namų“, – rašė ji. Į savo miestą studentė grįžta tik savaitgaliais, o likusią savaitės dalį gyvena bendrabutyje. Mintys apie namus sukasi beveik kasdien.

Situaciją dar labiau apsunkina žinojimas, kad netoli namų ji galėjo rinktis kitą studijų vietą ir kasdien grįžti pas šeimą. Todėl natūraliai merginai kyla klausimas: galbūt išvykti buvo klaida?

„Norėjau išsikraustyti, o tada aplankė begalinis ilgesys“

Komentaruose netrūko žmonių, kurie šioje situacijoje atpažino save.

Viena studentė pasakojo išvykusi net 300 kilometrų nuo namų. Nors jos kursiokės savaitgaliais grįžta pas šeimas, ji dažnai lieka bendrabutyje. Namų ilgesį ji taip pat jaučia, tačiau mano, kad gyvenimas toliau nuo šeimos padės jai tobulėti kaip asmenybei.

„Laiko praėjo dar tikrai mažai, kad suvoktum, ar čia tavo vieta“, – merginai patarė ji ir paragino neskubėti mesti studijų.

Kita komentatorė prisipažino išgyvenusi beveik identišką situaciją. Nors labai laukė savarankiško gyvenimo, išsikrausčius apėmė toks stiprus namų ilgesys, kad net norėjosi grįžti į mokyklą ir gyventi kaip anksčiau.

Jos manymu, tai natūrali reakcija į didelį pokytį. Juk žmogus ne tik išvažiuoja iš namų – jis pradeda naują gyvenimo etapą, tampa atsakingas už save, susipažįsta su naujais žmonėmis ir aplinka.

Pačiai komentatorei prireikė maždaug pusės metų, kol didmiestyje ji nustojo jaustis svetima. Kitiems prisitaikyti pavyksta greičiau, o kai kuriems prireikia ir dar daugiau laiko.

Namų ilgesys nebūtinai reiškia, kad pasirinkote ne tą kelią

Viena dažniausių diskusijos minčių – pirmosiomis savaitėmis nereikėtų spręsti, ar pasirinktos studijos yra tinkamos, ypač vertinant iš namų ilgesio perspektyvos.

„Mesti visada spėsi“, – rašė viena studentė. Jos manymu, jei žmogus nusprendė išvykti, vadinasi, iš tiesų norėjo šio pokyčio. Todėl verta suteikti sau galimybę pamatyti, ką nauja patirtis gali duoti.

Kita komentatorė pasakojo, kad po kelių savaičių jos pačios stiprus noras grįžti namo jau buvo gerokai sumažėjęs.

Dar vienas studentas prisipažino, kad net praėjus daugiau nei dvejiems metams po persikraustymo iš Kauno į Vilnių vis dar kartais ilgisi namų. Tačiau, jo teigimu, su laiku galima išmokti gyventi su šiuo jausmu.

Kas gali padėti priprasti prie naujo miesto?

Kelios strategijos, kad tikrai gali padėti:

  • Neužsidarykite bendrabučio kambaryje ar nuomojamame bute. Kai ilgiesi namų, norisi laukti savaitgalio, tačiau izoliacija gali dar labiau sustiprinti vienišumo jausmą. Studentai pataria bendrauti su kursiokais, ieškoti draugų, lankyti įvairias veiklas ir tyrinėti miestą. Galiausiai, jei po studijų lieka nemažai laiko, galima paieškoti darbo.
  • Susikurkite gyvenimą, kurio lauksite ne tik namuose. Mėgstama kavinė, sporto ar kita veikla, naujos pasivaikščiojimų vietos ar bendros išvykos gali padėti naują miestą pamažu paversti savu.
  • Ryšį su šeima išlaikyti būtina. Prisitaikymas nereiškia, kad reikia kuo greičiau nustoti ilgėtis artimųjų. Jei yra galimybė, galima grįžti savaitgaliais, skambinti šeimai ir pan.
  • Neskubėkite priimti svarbių sprendimų. Pirmosios savaitės po išvykimo studijuoti į kitą miestą kupinos emocijų, todėl sprendimas mesti studijas vien todėl, kad labai pasiilgote namų, dažniausiai yra nepasvertas. 

Psichologė: namų ilgesys nėra silpnumo ženklas

Tai, kad nad namų ilgesys pradėjus studijuoti kitame mieste yra natūrali reakcija, akcentuoja ir psichologai. Rutgers universiteto (JAV) psichologė Stephanie Marcello teigia, kad išvykimas studijuoti reiškia ne tik kitą gyvenamąją vietą – jaunas žmogus tuo pat metu mokosi būti savarankiškas, kuria naujus santykius ir sprendžia problemas be įprasto šeimos palaikymo.

Todėl pirmosiomis savaitėmis verta sau priminti ir iškelti klausimą ne „gal pasirinkau neteisingai?“, o „man dabar sunku, nes mano gyvenimas labai pasikeitė“.

Specialistai taip pat rekomenduoja apie savo jausmus kalbėtis su kambariokais, kursiokais, artimaisiais. Nereikia stengtis namų ilgesio bet kokia kaina nuslopinti.

Svarbu ir tai, kad ryšys su namais neturi trukdyti kurti naujo gyvenimo. Galima reguliariai skambinti šeimai, grįžti savaitgaliais ir kartu pamažu kurti savo rutiną naujame mieste.

Kada verta ieškoti pagalbos?

Namų ilgesys savaime nėra problema. Tačiau jeigu jis tampa toks stiprus, kad nuolat jaučiate nerimą ar liūdesį, atsiribojate nuo kitų, nepavyksta susikaupti, sutrinka miegas ar sunku lankyti paskaitas bei pasirūpinti savimi, verta kreiptis į psichologą ar kitą specialistą.

„Man labai trūksta namų“ ir „man čia iš tiesų blogai“ nėra tas pats. Galbūt studijos kitame mieste iš tiesų nėra tinkamas pasirinkimas. Tačiau tai nebūtinai paaiškėja pirmąją ar antrąją savaitę.

„Gal padariau klaidą?“ Atsakymas: nebūtinai

Šios diskusijos komentaruose kartojasi viena mintis: duok sau laiko.

Vieniems prisitaikyti užtenka kelių savaičių, kitiems prireikia ir kelių mėnesių. O kai kurie namų ilgisi ir po kelerių metų. Tai nebūtinai reiškia, kad jie negali gyventi savarankiškai ar mėgautis gyvenimu kitame mieste.

Išvykimas studijuoti dažnai yra pirmas didelis žingsnis į savarankiškumą. Ir jis nebūtinai turi būti patogus.

Kartais naują gyvenimą pradėti sunku ne todėl, kad pasirinkome neteisingai, o todėl, kad pirmą kartą paliekame tai, kas iki šiol buvo sava, saugu ir taip gerai pažįstama. O namai? Juk jie niekur nedingsta.