Interjero dizainas – ne darbas, o gyvenimo būdas

Taigi koks tas interjero dizainerio darbas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai daugiau pramoga nei triūsas: kam nepatiktų leisti laiką parenkant ir perstumdant baldus, kai už šią veiklą dar ir sumokama?

Bet pasigilinus aiškėja, kad tai – tik nedidelė dalis interjero dizainerio atliekamų funkcijų. Šios srities specialistui reikia mokėti suprojektuoti konkrečios erdvės dizainą ir žinoti, kaip jį įgyvendinti nuo pat pradžios iki pabaigos. Interjero dizaineris sudaro patalpų schemą, planuoja erdves (nuo grindų, lubų, iki santechnikos, apšvietimo, elektros šaltinių išdėstymo), parenka patalpų stilių, spalvas, apdailos medžiagas, baldus ir atlieka panašius darbus. Interjero dizaineris gali teikti dalines paslaugas (pavyzdžiui, tik konsultacijas) arba sukurti interjerą nuo pat pradžios (idėjos) iki pabaigos (viso proceso metu prižiūrėdamas, kaip projektas yra įgyvendinamas).

„Interjero dizainas nėra tik gražių baldų iš katalogo surinkimas ir sudėliojimas kambaryje, – tikrai ne“, – tvirtina Henrikas Semenovičius. „Pirmiausia turi būti dvasia, turi būti idėja, išraiška. Ir tik tada, kai turi kažkokią savo susikurtą legendą, iš tūkstančio, iš šimtų tūkstančių pasirinkimų gali išsirinkti tris konkrečius šviestuvus, konkrečias dvi kėdes ir sofą. Kitu atveju gali išprotėti, nes turi begalę katalogų, bet negali apsispręsti – ir tas baldas gražus, ir tas neblogas, ir to norisi, ir anas gal visai tiktų“.

Dažnai interjero dizaineriai taip įsijaučia į savo vykdomą veiklą, kad ji tampa ne profesija, o pašaukimu, gyvenimo būdu, nuo kurio neįmanoma atsiriboti. „Ši specialybė nuo pat pirmųjų dienų reikalauja maksimalaus atsidavimo. Mes gyvename savo darbu. Dirbame ofise, grįžtame – dirbame namie, kai reikia ir iki paryčių, kai reikia – ir kiaurą parą. Būnant, pavyzdžiui, pardavimų vadybininku, po 17 valandos viskas galvoje „išsijungia“ ir gali ramiai pramogauti ar užsiimti buitimi. Pas mus to nėra. Jei po darbo einame į barą su draugais pašnekėti, vis tiek, jei ne apie paliktus darbus galvojame, tai bent jau erdvę skanuojame“, – pasakojo Henrikas Semenovičius. 

Panašu, kad norint tapti puikiu savo srities specialistu, darbui reikia atsiduoti visa širdimi. Bet ar tai problema? Kai interjero dizainas yra ta sritis, kuri teikia gyvenimui prasmę ir džiaugsmą, didelis darbo krūvis – ne nemaloni pareiga ar prievolė, o savaime suprantamas dalykas. Juk interjero dizainerio profesija turi tiek daug teigiamų pusių! Kokios jos?

Interjero dizainerio specialybė – ne vieno jaunuolio svajonė

 

Kuo patraukli interjero dizainerio profesija?

Visų pirma, interjero dizainerio profesija puikiai tinka žmonėms, mėginantiems pabėgti nuo monotonijos. „Tai nėra konvejeris ar mechaniškas darbas kaip kokioje nors gamykloje, kur nuolat atliekamos tos pačios užduotys. Kiekviena diena yra vis kitokia. Tai jei savo gyvenime sieki įvairovės ir nori išvengti rutinos, ši specialybė yra puikus pasirinkimas. Iš tiesų, juk užsakymai nesikartoja, o su kiekvienu klientu gauni vis naujų staigmenų, vis naujų įdomių ar keistų idėjų, kurias turi kūrybiškai įgyvendinti“, – teigė Henrikas Semenovičius.

Antra, interjero dizainerio profesija sudaro puikias galimybes atskleisti savo kūrybinius gebėjimus. Juk kurti tenka išties nemažai, o rezultatai – kaskart skirtingi, unikalūs, tad galimybė save realizuoti yra viena iš priežasčių, vedančių tolyn. Be to, be galo didelę reikšmę turi pasitenkinimas savo atliktu darbu (ypač tais atvejais, kai tenka valandų valandas kankintis ieškant tinkamiausio sprendimo) ir atgalinis, iš klientų gaunamas ryšys.

„Jei žiūrime labai apibendrintai, globaliai – kas yra dizainas? Vardan ko dizainas yra kuriamas?“, – klausia Henrikas Semenovičius. „Pastarąjį šimtmetį tiek interjero dizainas, tiek daiktų, baldų ir įvairių kitokių objektų dizainas yra kuriamas dėl vartotojo, dėl jo patogumo, dėl žmogiško komforto apskritai – ne dėl to, kad tiesiog gyventume tuščioje erdvėje be emocijų. Daliai žmonių, tarp jų ir man, tai yra vienas iš variklių, kodėl aš esu čia. Bendravimas su kitais žmonėmis, dalinimasis gerąja patirtimi yra be galo svarbus. Turbūt nėra jokio geresnio vidinio jausmo, kai išgirsti iš savo užsakovo „aš esu viskuo patenkintas, buvo smagu bendradarbiauti, labai džiaugiuosi, kad atkalbėjai mane nuo mano neapgalvotų idėjų ir įtikinai, kad reikėtų pasielgti kiek kitaip“. Tai yra tie dalykai, kurie mus pakylėja. Ir tai nėra pinigai“.

Kita vertus, nereikia skubėti sumenkinti pinigų svarbos. Niekam ne paslaptis, kad profesionalūs interjero dizaineriai gaunamomis pajamomis nesiskundžia. Štai ir dar viena priežastis, kodėl ši specialybė sulaukia didelio susidomėjimo! Galimybė dirbti kūrybinį darbą, kuris dar yra ir gerai apmokamas – ne vieno jauno žmogaus prioritetas. Su tuo buvo linkęs sutikti ir katedros vedėjas: „žinoma, geras honoraras visada džiugina!“.

Kiek netikėtą, bet labai įdomų požiūrį ateikė Karolina. „Man be galo patrauklu yra tai, kad mes darome kažką realaus, apčiuopiamo, bet prieš tai turime ir gilų filosofinį pagrindą, idėją. Iš pradžių būna tik kažkokia mintis, miražas, bet galiausiai idėja tampa fizine erdve, daiktais. Persipina realybės: ką mes matome, ką mato užsakovas, kokia yra ta pirminė idėja, kokia yra galutinė fizinė erdvė – tas man yra labai artima, tai yra tai, kas mane be galo traukia. Interjeras – ne vien techninis darbas, nors procentaliai jo tenka atlikti nemažai. Tai yra ir dizainas, tai yra ir menas“.

Panašu, kad interjero dizainerio darbas išties turi daug teigiamų pusių. Tad reikia pagvildenti dar vieną klausimą, kuris kirba ne vieno jaunuolio galvoje: kaip juo tapti? Pirmasis žingsnis išsvajotosios karjeros link – atitinkamos krypties studijos.

Interjero dizainas: viskas prasideda nuo idėjos

Interjero dizaino studijos Vilniaus dizaino kolegijoje

Interjero dizaino studijas siūlo Vilniaus dizaino kolegija – vienintelė privati menų srities aukštoji mokykla, garsėjanti inovatyviomis ir moderniomis studijų programomis bei taikomuoju studijų pobūdžiu. Tad šios programos studentai jau nuo pirmo kurso įgytas teorines žinias pritaiko praktiškai.

Kiekviename semestre studentai turi sukurti interjerą vis kitai realiai egzistuojančiai patalpai: „Oslo namų“ butui, kelių aukštų gyvenamajam namui, „Loft Town“ būstui, parduotuvei. Kaskart – vis kitos užduotys, vis kiti objektai, taigi ir kiti masteliai, kitos proporcijos, kitos ir problemos, kurias reikia išspręsti. Be to, ir dirbama su skirtingais dėstytojais. Realias užduotis studentai skatinami pasirinkti ir savo baigiamiesiems darbams. Pavyzdžiui, mano pašnekovė Karolina savo diplominiame darbe pristatė ISM bibliotekos projektą (ir tai buvo tikras užsakymas, dėl kurio ISM atstovai kreipėsi į VDK studentus).

Bet svarbu ne tik tai, kad studijų metu gaunama daug plataus profilio žinių, bet ir tai, kaip studijų procesas yra organizuojamas. Karolina pabrėžė, kad sulaukdavo išties daug pagalbos iš dėstytojų, o ir pats bendravimas, tarpusavio ryšys tarp dėstytojų ir studentų buvo labai glaudus.

Būtent šį VDK išskirtinumą akcentavo ir katedros vedėjas. „Programa ne tik savo turiniu, bet ir pačiu mokymo procesu yra šiek tiek kitokia – asmeniškesnė. Formuojamos nedidelės grupės (iki 15 žmonių), tad nėra konvejerio ir galima artimiau kontaktuoti su kiekvienu studentu. Mes stengiamės išlaikyti dėstytojo ir studento santykį, bet jis yra šiltesnis, ne toks „užaštrintas“ ir ne toks sureikšmintas. Jei mes matome, kad studentas skęsta, mes nepaliekame jo likimo valiai, bet mokome plaukti. Galiausiai tai duoda gerų rezultatų“.

Kita vertus, oficialiuose studijų programos aprašuose informacijos apie geranoriškus dėstytojus niekas neranda. Tad visada verta išgirsti „gyvų“ rekomendacijų. Pasirodo, dažna priežastis, kodėl jaunuoliai renkasi būtent VDK – kitų žmonių atsiliepimai.

 „Mano pažįstamų žmonių rate nedaug kas žinojo kolegiją ir nedaug kas joje mokėsi. Bet vėliau informacija apie VDK išties pradėjo labai plačiai sklisti ir tikrai daug mano pažįstamų žmonių pasirinko studijas būtent šioje kolegijoje. Buvo ir tokių, kurie buvo pradėję studijuoti kitur, bet metė studijas ir atėjo mokytis čia“, – pasakojo Karolina.

Henrikas Semenovičius taip pat palankiai vertina šiuos nevaldomus procesus. „Tai, ką mes girdime pastaraisiais metais, džiugina: daug studentų renkasi šitą mokyklą, nes draugai pasakė, kad „čia yra gerai“. Pati geriausia reklama mūsų mokyklai – mūsų ambasadoriai, kurie eina ir kalba apie mus“.

Taip pat Karolina pasakojo, jog pasirinko VDK dar ir dėl naujesnio, šviežesnio požiūrio ir panašumų su kai kuriomis užsienio mokyklomis. Šiuo metu Vilniaus dizaino kolegijoje organizuojamos dvejopos interjero dizaino studijos: galima studijuoti tik minėtoje kolegijoje arba rinktis anglų kalba dėstomą jungtinę programą. Pastarosios studijos vykdomos kartu su lyderiaujančia Portugalijos dizaino mokykla ESAD, Matosinhos School of Art and Design: šios programos absolventai ne tik tampa kvalifikuotais interjero dizaineriais, bet ir gauna abiejų institucijų aukštojo mokslo diplomus.

Kai studijos sėkmingai baigiamos, ateina laikas ieškoti darbo. Įdomu, kaip interjero dizaino studijų absolventams sekasi įsitvirtinti darbo rinkoje?

Interjero dizaino studijos: akimirka iš studijų proceso

Interjero dizainerio darbo kryptys

„Studentams ir absolventams į darbo rinką įsilieti sekasi visai neblogai“, – pasakojo Henrikas Semenovičius. „Remiantis kolegijos vykdomomis apklausomis, didesnė dalis absolventų įsidarbina pagal specialybę. Interjero dizainerio profesija tuo ir yra dėkinga bei naudinga, kad ją pabaigęs be darbo neliksi“.

Taigi, kur gali dirbti interjero dizaineris? Galima įsidarbinti įmonėse, kurios kuria privačių ar visuomeninių patalpų interjerų projektus. Galima steigti nuosavą individualią dizaino paslaugų įmonę ar su kitais dizaineriais jungtis į kūrybinius susivienijimus. Galima dirbti stiliaus formavimo ar dekoravimo konsultantais įvairiose įstaigose (nuo baldų gamybos įmonių iki parduotuvių ar interjero aksesuarų salonų).

Karolina pasakojo, kad darbo paieškos jai nesukėlė jokių sunkumų, nes po studijų baigimo jos diplominio darbo vadovė pasikvietė ją atlikti praktiką įmonėje, kuri specializuojasi interjero dizaino kūrimo srityje. Po praktikos Karolina buvo pakviesta tapti komandos dalimi – mergina jau dvejus metus sėkmingai padeda įgyvendinti įvairius visuomeninius projektus: ji kuria interjerą įvairioms parduotuvėms bei ofisams. Šią patirtį ji vertina tik teigiamai. „Esu viskuo patenkinta: čia patekti nėra paprasta, tad džiaugiuosi, kad man tai pavyko, o ir projektai – geri, krūvis – nemažas, patirtis – įvairiapusiška“, – vardino ji.

Kita vertus, ne visiems pasiseka taip, kaip Karolinai, kadangi konkurencija yra išties didelė. Interjero dizaino studijas baigusių jaunuolių yra daug, tad tik geriausieji randa darbą prestižinėse įmonėse. Bet neverta per anksti nuleisti rankų! Pasak Henriko Semenovičiaus, visada galima rasti nišinių užsiėmimų – tapti apšvietimo dizaino specialistu ar baldų dizaino specialistu. Galima ir savo nišą susikurti: užsiimti dekoravimu, aksesuarų ar kitokių interjero elementų dizainu.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo tenka kovoti interjero dizaineriams – ekonominės krizės. Jos dažnai gali pakoreguoti karjeros kryptį ar lūkesčius. Bet neveltui sakoma, kad nėra padėties be išeities. „Visa tai paremta kūrybiškumu. Svarbiausia nepasiduoti rutinai, buičiai. Jei krizė užėjo, objektai smigo, tada mes ieškome kažkokios kitokios išeities, kaip save realizuoti, kaip emocinį alkį vienaip ar kitaip pasotinti“, – katedros vedėjas nebuvo linkęs pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms.

Kartais padeda ir lankstus požiūris į karjeros galimybes. Jei turi konkrečių didelių svajonių, bet šalies ekonominė padėtis trukdo jas įgyvendinti, būna labai sunku su neišsipildžiusiais lūkesčiais susitaikyti. Bet jei esi atviras galimybėms, visada rasi, kaip savo gebėjimus realizuoti.

Tad svarbiausia pradėti dirbti. Iš pradžių atlygis greičiausiai nebus didelis, bet patirtis didės, tad ir šansai kilti karjeros laiptais augs. Karolina pasakojo, kad karjeros pradžioje jos kolegoms kartais tenka užsiimti ir paprastesniais darbais, bet laikui bėgant darbai gerėja, užsakymai auga, atsiranda vis įdomesnių projektų ar pradedama dirbti savarankiškai. Taigi, ko reikia, kad karjera būtų sėkminga?

Savybės ir gebėjimai, reikalingi interjero dizaineriui

Viena svarbiausių savybių, reikalingų interjero dizaineriui – erdvinis mąstymas. Pasak Henriko Semenovičiaus, be šios savybės – nė iš vietos. „Iš tiesų, daugelis to pirminio erdvės pajautimo neturi. Juos tiesiog žavi gražūs šviestuvai, dailūs staliukai ir kėdutės. Bet be erdvinio mąstymo galima užsiimti nebent interjero dekoravimu. Todėl jei erdvinis mąstymas nėra įgimtas, būtina jį išsiugdyti“.

Antra, būtina domėtis naujovėmis ir žinoti interjero dizaino istoriją. „Vienas užsakovas teikia pirmenybę klasikiniams baldams ar moderniai klasikai, o kitas užsakovas nori tokių naujovių, kurių pats dar iki galo nesupranta. Tu turi visa tai perprasti ir gebėti atsakyti, kiek jo vizija yra teisinga, ir kiek ne“, – akcentavo Henrikas Semenovičius.

Domėjimasis naujovėmis iš tiesų yra savaiminis, natūralus. „Negali būti progresyviu, populiariu dizaineriu, jei nežinai, kas vyksta šiuolaikinėje rinkoje. Tai nereiškia, kad turi kopijuoti, bet turi jausti šio dešimtmečio dvasią, žinoti medžiagas, proporcijas. Todėl mes visi laikas nuo laiko važiuojame į Milano dizaino savaitę – kad pamaitintume savo smegenis vaizdais, idėjomis; dėl to ir žurnalus žiūrime, ir architektūrinius puslapius – to reikia“.

Siekti karjeros padeda ir puikios psichologinės žinios bei gebėjimas bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis. Užsakovai dažniausiai būna reiklūs, o kai kurie iš jų turi tvirtą nuomonę, kaip turi atrodyti jų svajonių interjeras. Deja, ne visada klientų idėjos yra realios ar pagrįstos. Tad reikia ypatingų sugebėjimų norint pakreipti kliento fantaziją tinkama linkme taip, kad jis ne tik neįsižeistų, bet ir džiugiai sutiktų su išsakytomis mintimis. Bendravimo įgūdžiai praverčia ir derinant lūkesčius su statybininkais, meistrais, vadybininkais ar pardavėjais. 

Jei dirbama individualiai, praverčia ir savarankiškumas. Kai nėra vadovo, nėra ir kontrolės (o tai, be abejonės, turi savų privalumų), bet didėja atsakomybė: klientų reikia ieškoti pačiam, darbus taip pat reikia taip susiplanuoti, kad viskas būtų atlikta laiku.

Nors savarankiškumas ir nėra svarbiausia dizaineriui reikalinga savybė, ji gali būti naudinga ir dirbant komandoje, mano Henrikas Semenovičius. „Kuo žmogus yra savarankiškesnis, tuo lengviau jis gali rasti įmonę, kompaniją ar užsakovus, su kuriais nori dirbti. Kuo jis savarankiškesnis, tuo jam lengviau priimti kūrybinius sprendimus: nereikia kas antrame žingsnyje klausti dėstytojo ar vadovo „ar dabar jau gerai?“. Savarankiškumas susijęs ir su vidine drąsa – nebijoti suklysti, pabaigoje iš savo klaidų pasimokyti ir tokiu būdu augti, tobulėti kaip profesionalui“.

Neverta slėpti, kad klaidų ir nesėkmių ne visada pavyksta išvengti. Bet jei esi atkaklus ir nebijai daug dirbti, galų gale vis tiek pasiseks atsidurti ten, kur norisi! Tik svarbu turėti ir vidinę motyvaciją, įsitikinusi Karolina. „Ir tai nėra tik įkvėpimas kažkokiam konkrečiam projektui („aš noriu jį gerai padaryti“), bet globalesnis siekimas („kur visa tai juda apskritai?“). Tokiose srityse kaip dizainas, interjeras, architektūra turi būti vidinis motyvas, dėl ko viskas yra daroma. Ir tai susiję ne tiek su dizainerio individualumu, bet labiau su pačios kultūros augimu“.

Karolina atkreipė dėmesį ir į tai, kad sėkmė – labai reliatyvi sąvoka. „Kas ta sėkmė? Vienam sėkmingas tas, kuris uždirba daug pinigų ir turi jų labai daug. Bet aš galvočiau, kad sėkmingas tas, kieno projektai yra motyvuoti ir profesionalūs, į kuriuos galima žiūrėti po 50, po 100 metų ir vis tiek kokybė yra matoma“. Tad to jauniesiems interjero dizaineriams ir norisi palinkėti: tapti sėkmingais!

Priėmimas į Vilniaus dizaino kolegijos Interjero dizaino studijas liepos mėnesį dar tebevyksta - kviečiame registruotis ir atvykti laikyti stojamojo egzamino.

Daugiau informacijos tel. 8 650 45558 arba el. paštu vdk@dizainokolegija.lt