7 dalykai, kuriuos turi žinoti, jei galvoji apie mokytojo profesiją

Karantino bei epidemijos metu didžiausi iššūkiai turbūt kliuvo medikų pečiams. Apie šią profesiją jau rašėme mūsų portale (paskaityti galite čia). Na, bet kita profesija, kuriai teko greitai prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir priimti nemažai iššūkių – tai mokytojai. Ir nors jums gal ne visada atrodo, kad čia „kažkas tokio“, vis dėlto per dvi savaites pasiruošti ir pereiti prie nuotolinio mokymo tikrai buvo „reikalų“. „E-mokyklos“ vizija, austa metų metus ministerijų stalčiuose, per dvi savaites tapo vienokia ar kitokia realybe – tik „paprastų“ mokytojų dėka.

Galbūt jūsų mokykloje vyrauja mokytojų „tipažas“, kai daugiausiai darbų nukeliama ant jūsų pečių – gaunate užduotis, ir „tiek žinių“, toliau plaukite patys. Bet gal (ir aš to labai tikiuosi) – būtent karantino metu išryškėjo ir tokie mokytojai „grynuoliai“, kurie puikiai įvaldė naujas technologijas ir atsiskleidė jums kaip įkvėpėjai, nauji „sunkių laikų“ lyderiai bei šviesuliai?

Ir būtent tie mokytojai, kurie su šia užduotim susitvarkė, labiau nei visos kalbos priartino Lietuvos švietimą prie savo tikslo – kad mokytojo profesija taptų prestižine. Žinoma, tam vien gerų norų ir gero mokytojų darbo tikrai neužtenka. Galima kritikuoti ir atlygį, kurį gauna mokytojai už tikrai sunkų darbą, ir pačią švietimo sistemą. Tačiau kas tikrai aišku – be jaunų, motyvuotų ir progresyvių mokytojų, ši profesija tikrai prestižine netaps. Tad, gal būtent tavo misija yra tai pakeisti? :)

Jeigu nori tapti būtent tokiu pažangiu mokytoju, arba kitaip – mokytoju įkvėpėju, jeigu jauti tam pašaukimą – tada šis tekstas yra tau!

Taigi, jei galvoji apie mokytojo profesiją, čia yra 4 priežastys „už“:

1. Galimybė „auginti“ ir ugdyti asmenybes.

Jeigu tu galvoji apie pedagogo profesiją, greičiausiai tau teko sutikti gyvenime mokytoją, kurį gal ir banaliai pavadintume „mokytoju iš didžiosios raidės“. Tai ne tas mokytojas, kuris vien tik puikiai išmano savo dėstomą dalyką ir moka jį pateikti patraukliai. Tai Mokytojas, kuris ugdė ir „augino“ tave – galbūt jis arba ji tau padėjo suprasti tokias gyvenimo tiesas, apie kurias tu neįtarei? Arba tiesiog patikėjo tavim ir tuo suteikė tau jėgų? Gal nukreipė tavo dėmesį ta kryptimi, kuri įtraukė tave ir net pakeitė tavo gyvenimą? Tokių mokytojų yra nedaug, bet būtent tokiais verta būti!

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, geras mokytojas visų pirma yra asmenybė. Tai žmogus, kuris „augina“ kitus, jaunus žmones ir įkvepia juos. Viena pagrindinių priežasčių rinktis pedagogo profesiją – tai noras ugdyti kitas asmenybes ir gal net keisti jų gyvenimą, žinoma, norėtųsi, kad į „gerąją pusę“ :).

Svarbiausia yra suvokti, kad nuolat padėdamas augti “jaunajai kartai“, tu iš tiesų padėsi augti ir visai visuomenei. O toks darbas iš tikrųjų itin svarbus, ir vertas būti prestižiniu bet kurioje šalyje.

2. Galimybė nuolat mokytis ir tobulėti.

Savo pasirinktoje srityje tu nuolat kaupsi naujas žinias. Ar tai būtų matematika, ar istorija, ar geografija, to dalyko mokytojas tiesiog priverstas sekti naujausią informaciją apie dėstomą dalyką. Tad mokydamas istorijos, ir jei darysi tai su „ugnele“, nuolat nagrinėsi naujus istorinius šaltinius, nuolat plėsi (ar tiksliau – gilinsi) savo dėmesio lauką. Mokydamas biologijos, susipažinsi su naujomis atrastomis rūšimis, o matematikos, chemijos ar fizikos – su naujais mokslo pasiekimais toje srityje.  Žinoma, jei norėsi būti „įkvepiančiu“ mokytoju savo mokiniams.

Maža to, galbūt būtent tu „užauginsi“ naujus fizikus ar matematikus, kurie vėliau ir darys tuos atradimus? Tai tikrai didelė moralinė „kompensacija“ už sunkų mokytojo darbą.

3. Galimybė nuolat kalbėti apie rūpimus dalykus ir savo aistra užkrėsti kitus.

Jeigu tave „uždega“ istorinės temos ar geografija, o gal fizika, chemija ar matematika – būdamas to dalyko  mokytoju, tu gali ne tik visą gyvenimą toliau domėtis savo aistra, bet ir ja uždegti kitus.

Turbūt pastebėjai, kad geras mokytojas visų pirma yra tas, kuris pats domisi tuo dalyku, kurį dėsto, kuris yra karščiausias savo dalyko gerbėjas. Jeigu lietuvių kalbos mokytojai atrodo, kad jos dėstomas dalykas svarbus tautos išlikimui ir sąmonei, o istorijos mokytojui – kad be istorijos išmanymo žmonija neturės ateities – tai yra pirmas požymis, kad galbūt „susidūrei“ su tikrai geru mokytoju.

Žinoma, nevaldoma aistra vienam dalykui gali pavirsti ir į „pamišimą“, kai be savo dėstomo dalyko daugiau nieko kito nematai. Tačiau „sveikas“ dalinimasis savo aistra – ieškant būdų, kaip perduoti tą meilę savo dėstomam dalykui ne primetant ją, o sudominant, ieškant tų kibirkščių, kurios uždegtų kitus – tikrai teikia daug pasitenkinimo. Na, o jausmas, kai į tavo „fanų klubą“ įstoja kiti – tavo mokiniai (kad ir vienas ar du) užsidega ta pačia aistra kaip ir tu – yra tikrai nepakartojamas.

4. Galimybė išlikti jaunam iki mirties. Na, beveik.

Čia tai, kas mažiausiai rūpi, kai tu „iš tiesų“ esi jaunas J. Kai ESI jaunas, tai ir atrodo, kad ir BŪSI jaunas visada. Tačiau iš tiesų tik mokytojas (na, ir dar vienos kitos profesijos atstovas) turi tokį šansą – visą savo gyvenimą bendrauti su jaunais žmonėmis. Kai sodininkas kiekvieną pavasarį stebi gamtos prabudimą, skaičiuoja žiedus, o po to ir vaisius – jis jaučiasi gamtos dalimi. Taip mokytojas kiekvieną rugsėjį sutinka jaunus žmones, bendrauja su jais jiems rūpinčiomis temomis (jeigu tai geras mokytojas, ir jam rūpi ne tik dėstomas dalykas, bet ir moksleivių asmenybės) – taip jis tampa jaunuolio augimo dalim. Išlydėjęs iš mokyklos vienus, vėl gauna kitus, ir augimo ciklas prasideda iš naujo.

Nuolat būnant su jaunais žmonėmis, ir iš tiesų jais rūpinantis, protas išlieka imlus. O kaip sakoma – kol protas yra smalsus, nesurambėjęs, tol žmogus yra jaunas ir progresyvus.

Žinoma, šitas punktas tau dabar kelia daugiausiai klaustukų – ypač jei tavo aplinkoje daugiau tokių mokytojų, kurie sunkiai prisitaiko prie naujovių, negu tokių, kurie dabar kuria filmukus su tikrai įkvepiančiomis pamokomis ir krauna jas į youtube. Tačiau, kita vertus, čia ir šansas pačiam sau ir kitiems įrodyti – būdamas mokytoju, jaunas ir progresyvus gali būti visada, jei tik nepamirši mokydamas kitus,  mokytis ir pats.

Jeigu aptarėme kelis mokytojo profesijos „pliusus“, reikia paminėti, kad kaip yra priežastys „už“, taip, be abejo, yra ir kelios aplinkybės „tačiau“ (arba „bet“).

Tad štai ir tie 3 „bet“:

1. Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės.

Reiktų iš karto įspėti – jei neturi begalinės kantrybės, tuomet ši profesija greičiausiai ne tau.

Būdamas mokiniu, galbūt kartais jauti nepasitenkinimą, kad mokytojas neatsakė tau į kokį nors svarbų klausimą. Tai dabar pagalvok iš kitos pusės – būdamas mokytoju tokių klausimų per dieną gausi dešimtis. Vienoje mokyklos klasėje mokosi dvi dešimtys mokinių (o klasių juk yra ne viena), ir kiekvieno mokinio galvoje sukasi bent keli klausimai, kurie jam atrodo patys svarbiausi tuo metu. Nesvarbu, kad į dalį klausimų jau atsakei praeitoje pamokoje (o gal net ir „kalbamos“ pamokos metu). Tau nuolat teks grįžti ir atsakyti į klausimą vėl.

Tad, jeigu galvoji, kad dešimt kartų per dieną kartoti tuos pačius atsakymus į tuos pačius klausimus, galėtų būti „neįdomu“ ar net erzintų tave, matyt, kantrybė nėra ta „stiprioji pusė“, kuri padėtų tau tapti geru pedagogu. Tačiau kantrybę, žinoma, galima lavinti.

2. Daugiau darbo valandų nei atrodo.

Mokytojo darbas nėra tik „atbūti“ pamokose. O gero mokytojo – ypač. Pasiruošti pamokų planus, apgalvoti argumentaciją ir pamokos „režisūros“ elementus, tam kad tavo pamoka būtų įsimintina ir paveiki – čia tikrai yra „reikalų“. Po darbo dienos tavęs lauks ne tik poilsis (jis bus paskiausiai), bet ir užduočių taisymas bei ruošimasis naujoms pamokoms.

O kur dar visokie mokyklos vadovų bei visokių „ministerijų“ nuleisti popierių pildymai, besikeičiantys ugdymo planai ir kiti „reikalai“.

Be to, kiekvienas mokinys yra asmenybė (tikiu, kad ir tu būtent taip jautiesi šiuo metu), ir į kiekvieną sielą reikia tinkamo rakto. Ar turėsi kantrybės ieškoti to „rakto“, pastebėti tiek besidominčius tavo dėstomu dalyku giliau, tiek šiek tiek „simuliuojančius“ ar plaukiančius pasroviui? Ir čia tikrai lengva nebus: jei daugiau dėmesio bus skiriama motyvuotiems ir smalsiems, greičiausiai su jais „nulėksite“ taip toli, kad vangesni mokiniai jau bus seniai pametę dėstymo giją. O jeigu skirsi daugiau laiko „silpnesniems“ mokiniams ir bandysi jiems išaiškinti tris kartus jau aiškintą teoremą ar istorinę tiesą, „stipresni“ per tą laiką ims „žiovauti“ pamokose, taip rizikuosi prarasti jų susidomėjimą tavo dėstomu dalyku.

Tad, jeigu norėsi tapti būtent „įkvepiančiu“ mokytoju arba mokytoju „lyderiu“, tau šio balanso ir tinkamo kelio teks ieškoti nuolat.

Žinoma, yra mokytojų, kurie, atrodo, kad tiesiog „atbūna“ pamokose, tiesiog užpildo tuos „popieriukus“ ir kasmet naudojasi savo senų pamokų formatu. Atrodo, kad jie pernelyg „nepervargsta“. Tačiau jeigu jau būti mokytoju, tai turbūt norėtum būti geru? Ir tam 8-ių valandų per dieną tikrai neužteks.  

3. Moralinė grąža.

Kiekviename darbe yra smagu jausti, kad tai ką darai, yra svarbu. Gauti padėką ar įvertinimą yra tas variklis, kuris suteikia jėgų dirbti toliau. Čia paprasčiau yra tiems, kurie savo darbe kuria „daiktus“ – stalius ir pats mato, kad jo pagamintas stalas yra gražus, patogus ir tvirtas. O jei dar stalą įsigijęs klientas pasidžiaugs tuo ir padėkos – tai suteiks didelį moralinį džiaugsmą ir skatins kurti bei gaminti toliau.

Tačiau mokytojams gauti padėką ir įvertinimą yra kur kas sudėtingiau. Pagalvok – kiek kartų tu pats esi padėkojęs mokytojui?

Mokytojo darbo rezultatas nėra greitas, mokytojas kuria ne stalą, o žmogų. O kokiu žmogumi taps mokinys, paaiškės gerokai po jo brandos egzaminų. Ir ar tas mokinys sugrįš padėkoti savo mokytojui? Galbūt ir taip, bet turbūt ne iškart po paskutinio skambučio. Ar mokytojui padėkos visuomenė, kuriai jis augina naująsias kartas? O gal ministras?

Geras mokytojas į savo darbą įdeda širdį, dalinasi savo aistra su jaunąja karta ir kasdien atiduoda visą save. Tikiu, kad yra tokių dienų, kai jis jaučiasi daug atidavęs, išsėmęs savo energijos šaltinius, ir net nemato savo darbo vertės – ar kam nors iš viso svarbu tai, ką jis daro? Ar kas nors vertina tas dideles pastangas ir jo atiduodamą meilę?

Būdamas mokytoju, tikiu, patirsi tokių akimirkų, kai norėsis viską mesti ir tapti tuo „tiesiog atidirbančiu“ savo darbo valandas sraigteliu, kuris pernelyg nesidomi naujovėmis ir nesistengia būti ne „tiesiog mokytoju“, o geru mokytoju, mokytoju/ įkvėpėju. Tokių juk ir matai nemažai aplink save? Tokiais ir piktiniesi? Bet galbūt jie tokiais tapo todėl, kad nematė prasmės būti geresniais, negavo padėkos ir įvertinimo? Jų entuziazmas užgeso?

Jeigu tu nori tapti ne „tiesiog mokytoju“, o geru mokytoju, turi žinoti, kad taip gali atsitikti ir tau. Ir jei nenorėsi tam pasiduoti, turi nusiteikti, kad savo „entuziazmo kūrenimu“ turėsi užsiimti labiausiai pats – vėl ir vėl priminti sau, kodėl pasirinkai šią profesiją ir bandyti įvertinti savo pasiektus rezultatus. Ir tie mokiniai tikrai grįš. Jie padėkos. O iki tol tau prireiks daug kantrybės, bet kaip rašiau jau anksčiau – be jos tau į mokytojus niekaip.

Straipsnio autorė: Žydronė Lukšytė

El.paštas: zydrone.luksyte@gmail.com