„YFU Lietuva“ – tai nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2000-aisiais metais. Ji yra tarptautinio YFU (Youth For Understanding) organizacijų tinklo narė ir organizuoja moksleivių mainus tarptautinio YFU tinklo pagalba.
YFU suteikia galimybę moksleiviams išvykti metams, semestrui ar vasarai mokytis į kitą šalį, o šeimoms – priimti atvykusį moksleivį. Moksleiviai apgyvendinami šeimose, lanko vietines tos šalies mokyklas ir mokosi priimančiosios šalies kalbos. Tačiau ši programa - tai ne tik mokymasis, bet ir paaugliškas gyvenimas užsienyje. “Tai ne tik nauja šalis, bet ir nauja šeima, nauji broliai, seserys, draugai”,- pasakoja “YFU Lietuva” direktorė Giedrė Šopaitė - Šilinskienė.
Išvykstančiųjų lietuvių moksleivių skaičius auga. „Pirmaisiais įsikūrimo metais išvyko trys moksleiviai, o šiais metais tikimės išsiųsti 25 lietuvius“, - sakė G. Šopaitė -Šilinskienė. Direktorė pasakojo, kad per septynerius metus į užsienį išvyko apie šimtas Lietuvos moksleivių.
Išvykstančiųjų lietuvių moksleivių skaičius auga. „Pirmaisiais įsikūrimo metais išvyko trys moksleiviai, o šiais metais tikimės išsiųsti 25 lietuvius“, - sakė G. Šopaitė -Šilinskienė. Direktorė pasakojo, kad per septynerius metus į užsienį išvyko apie šimtas Lietuvos moksleivių.
Įvairūs kriterijai
Paklausta apie tai, kaip atrenkami moksleiviai, G. Šopaitė - Šilinskienė pirmiausia vardino pagrindinius kriterijus. „Visų pirma, moksleivis turi būti 15-18 metų amžiaus. Taip pat labai svarbu kalbos mokėjimas: moksleivis turi gebėti susikalbėti toje šalyje, į kurią vyksta“,- pasakojo „YFU Lietuva“ direktorė. Bene svarbiausias dalykas yra motyvacija. „Ne moksleivio tėvai ar mokytojai turi to norėti, bet pats vaikas turi turėyi motyvacijos bei gebėti mums aiškiai pasakyti, kodėl jis nori dalyvauti šioje programoje“,- toliau kalbėjo G. Šopaitė - Šilinskienė. Taip pat yra vertinami socialiniai gebėjimai. „Svarbu, kaip moksleivis bendrauja su aplinkiniais, tėvais, draugais, taip pat kaip jis geba spręsti problemas, palaikyti pokalbį, užmegzti kontaktą su nepažįstamais žmonėmis“, - pasakojo direktorė.
Labai svarbi yra ir vykstančiojo sveikatos būklė. „Moksleiviai, turintys rimtų lėtinių ligų, tokių kaip epilepsija, dėl suprantamų priežasčių negali dalyvauti mūsų programoje. Svarbu ir tai, ar norintis dalyvauti moksleivis nėra alergiškas, kokie jo mitybos įpročiai - visa tai turi reikšmės parenkant jam naują šeimą“, - esminius kriterijus vardino pašnekovė.
Paklausta apie tai, kaip atrenkami moksleiviai, G. Šopaitė - Šilinskienė pirmiausia vardino pagrindinius kriterijus. „Visų pirma, moksleivis turi būti 15-18 metų amžiaus. Taip pat labai svarbu kalbos mokėjimas: moksleivis turi gebėti susikalbėti toje šalyje, į kurią vyksta“,- pasakojo „YFU Lietuva“ direktorė. Bene svarbiausias dalykas yra motyvacija. „Ne moksleivio tėvai ar mokytojai turi to norėti, bet pats vaikas turi turėyi motyvacijos bei gebėti mums aiškiai pasakyti, kodėl jis nori dalyvauti šioje programoje“,- toliau kalbėjo G. Šopaitė - Šilinskienė. Taip pat yra vertinami socialiniai gebėjimai. „Svarbu, kaip moksleivis bendrauja su aplinkiniais, tėvais, draugais, taip pat kaip jis geba spręsti problemas, palaikyti pokalbį, užmegzti kontaktą su nepažįstamais žmonėmis“, - pasakojo direktorė.
Labai svarbi yra ir vykstančiojo sveikatos būklė. „Moksleiviai, turintys rimtų lėtinių ligų, tokių kaip epilepsija, dėl suprantamų priežasčių negali dalyvauti mūsų programoje. Svarbu ir tai, ar norintis dalyvauti moksleivis nėra alergiškas, kokie jo mitybos įpročiai - visa tai turi reikšmės parenkant jam naują šeimą“, - esminius kriterijus vardino pašnekovė.
Pažymiai – ne svarbiausia
Mokymosi pažangumas taip pat vertinamas, tačiau tai nėra svarbiausias kriterijus. „Mes negalime sakyti, kad moksleivis turi turėti konkretų pažymių vidurkį, tačiau mokymosi rezultatai turi būti vidutiniai arba aukštesni už vidutinius. Atrankoje moksleivis privalo pateikti savo mokymosi rezultatus - tai tiek mums, tiek jo būsimajai mokyklai padeda sužinoti, kuriose srityse vaikas yra gabus“, - kalbėjo direktorė.
YFU tarptautinių mainų programa yra mokama. „Programos mokestis yra reikalingas pačiai mainų programai išsilaikyti bei padengti beveik visas vykstančiojo kelionės bei gyvenimo išlaidas“,- sakė G. Šopaitė- Šilinskienė. Tačiau tai nereiškia, jog dalyvauti gali tik vaikai iš turtingų šeimų. „Mes moksleivius kviečiame į seminarus- rėmėjų paieškos mokymus, kur vaikams suteikiama visa reikalinga informacija“, - šypsodamasi kalbėjo G. Šopaitė- Šilinskienė. Direktorė pasakojo, jog paskutiniame tokiame mokyme, lapkričio 17-ą dieną, dalyvavo virš 40 moksleivių ir jau šią akimirką, praėjus vos kelioms savaitėms, septyni moksleiviai susirado rėmėjus. Taip pat moksleiviai turi galimybę gauti YFU partnerių suteiktas stipendijas.
YFU programa taip pat siūlo tapti priimančiąja šeima, nes į Lietuvą taip pat atvyksta moksleivių iš kitų šalių. „Nuo 2005-ųjų į Lietuvą atvyko 12-a moksleivių“, - pasakojo direktorė. Anot moters, norint tapti priimančiąja šeima svarbiausi dalykai yra motyvacija bei, žinoma, patenkinamos gyvenimo sąlygos.
„Mokyklos Frontas“ pakalbino šios programos pagalba vienerius metus Danijoje besimokiusią Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokinę, vienuoliktokę Justiną Adomavičiūtę.
Mokymosi pažangumas taip pat vertinamas, tačiau tai nėra svarbiausias kriterijus. „Mes negalime sakyti, kad moksleivis turi turėti konkretų pažymių vidurkį, tačiau mokymosi rezultatai turi būti vidutiniai arba aukštesni už vidutinius. Atrankoje moksleivis privalo pateikti savo mokymosi rezultatus - tai tiek mums, tiek jo būsimajai mokyklai padeda sužinoti, kuriose srityse vaikas yra gabus“, - kalbėjo direktorė.
YFU tarptautinių mainų programa yra mokama. „Programos mokestis yra reikalingas pačiai mainų programai išsilaikyti bei padengti beveik visas vykstančiojo kelionės bei gyvenimo išlaidas“,- sakė G. Šopaitė- Šilinskienė. Tačiau tai nereiškia, jog dalyvauti gali tik vaikai iš turtingų šeimų. „Mes moksleivius kviečiame į seminarus- rėmėjų paieškos mokymus, kur vaikams suteikiama visa reikalinga informacija“, - šypsodamasi kalbėjo G. Šopaitė- Šilinskienė. Direktorė pasakojo, jog paskutiniame tokiame mokyme, lapkričio 17-ą dieną, dalyvavo virš 40 moksleivių ir jau šią akimirką, praėjus vos kelioms savaitėms, septyni moksleiviai susirado rėmėjus. Taip pat moksleiviai turi galimybę gauti YFU partnerių suteiktas stipendijas.
YFU programa taip pat siūlo tapti priimančiąja šeima, nes į Lietuvą taip pat atvyksta moksleivių iš kitų šalių. „Nuo 2005-ųjų į Lietuvą atvyko 12-a moksleivių“, - pasakojo direktorė. Anot moters, norint tapti priimančiąja šeima svarbiausi dalykai yra motyvacija bei, žinoma, patenkinamos gyvenimo sąlygos.
„Mokyklos Frontas“ pakalbino šios programos pagalba vienerius metus Danijoje besimokiusią Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokinę, vienuoliktokę Justiną Adomavičiūtę.
- Kaip susidomėjai mainų programa bei ar sunku buvo patekti?
- Sužinojau apie programą, kai viena pažįstama išvažiavo į Vokietiją. Pasiskaičiau apie YFU internete ir nusprendžiau, kad noriu ir aš. Visų pirma, norėjau dėl to, kad toks jau žmogus esu - ieškau nuotykių, vis kažko naujo, dar neišbandyto, nekasdieniško norisi.. Žavi pasaulio dydis, norisi spėti kuo daugiau pamatyti ir sužinoti apie jį.Žinoma, norėjosi ir įgauti netradicinės patirties, išmokti kažką naujo, tapti savarankiškesnei. Labai norėjosi pabėgti nuo kasdienybės, „išbandyti save“, sužinoti, kurie žmonės man iš tikrųjų svarbūs, ko pasiilgsiu, be ko negalėčiau ilgiau gyventi.Taip pat sužinojau, kas yra tikri draugai. O ir naujų, įdomių pažinčių norėjosi, žiūrėjau į ateitį - gal pavyks rasti pažinčių ateities projektams ir panašiai. Žodžiu, priežasčių išvykti buvo daug ir įvairių. O tikslui įgyvendinti skyriau pusę metų - ieškojau rėmėjų, tvarkiausi dokumentus, rinkau rekomendacijas, vaikščiojau pas gydytojus, dalyvavau interviu. Nebūna taip, kad ateini, pasakai - noriu važiuot ir tau iškart duoda bilietus. Bet kai labai nori, tai visa tai pereini.
- Sužinojau apie programą, kai viena pažįstama išvažiavo į Vokietiją. Pasiskaičiau apie YFU internete ir nusprendžiau, kad noriu ir aš. Visų pirma, norėjau dėl to, kad toks jau žmogus esu - ieškau nuotykių, vis kažko naujo, dar neišbandyto, nekasdieniško norisi.. Žavi pasaulio dydis, norisi spėti kuo daugiau pamatyti ir sužinoti apie jį.Žinoma, norėjosi ir įgauti netradicinės patirties, išmokti kažką naujo, tapti savarankiškesnei. Labai norėjosi pabėgti nuo kasdienybės, „išbandyti save“, sužinoti, kurie žmonės man iš tikrųjų svarbūs, ko pasiilgsiu, be ko negalėčiau ilgiau gyventi.Taip pat sužinojau, kas yra tikri draugai. O ir naujų, įdomių pažinčių norėjosi, žiūrėjau į ateitį - gal pavyks rasti pažinčių ateities projektams ir panašiai. Žodžiu, priežasčių išvykti buvo daug ir įvairių. O tikslui įgyvendinti skyriau pusę metų - ieškojau rėmėjų, tvarkiausi dokumentus, rinkau rekomendacijas, vaikščiojau pas gydytojus, dalyvavau interviu. Nebūna taip, kad ateini, pasakai - noriu važiuot ir tau iškart duoda bilietus. Bet kai labai nori, tai visa tai pereini.
- Kodėl pasirinkai mokytis būtent Danijoje, kuo Tave traukė ši šalis?
- Danija visų pirma atrodė įdomi dėl to, kad yra maža, panašaus dydžio kaip Lietuva, bet ekonomiškai labai stipri valstybė. Norėjosi pamatyti, kaip jie ten taip puikiai su viskuo tvarkosi, pasimokyti. Be to, labai domiuosi aplinkosauga, ketinu tai studijuoti, todėl norėjosi pamatyti, kaip gyvena žmonės šalyje.
- Danija visų pirma atrodė įdomi dėl to, kad yra maža, panašaus dydžio kaip Lietuva, bet ekonomiškai labai stipri valstybė. Norėjosi pamatyti, kaip jie ten taip puikiai su viskuo tvarkosi, pasimokyti. Be to, labai domiuosi aplinkosauga, ketinu tai studijuoti, todėl norėjosi pamatyti, kaip gyvena žmonės šalyje.
- Kaip į tavo norą išvykti reagavo tėvai, draugai?
- Išvažiavau 2006-ųjų vasarą, o su tėvais kalbėti pradėjau 2005-ųjų vasarą. Iš pradžių reakcija buvo audringa. „Kaip mes be Tavęs metus išgyvensim“,- kalbėjo tėvai. Bet po truputį tam ruošėsi, matė, kaip noriu, tai nesijautė turį teisę neleisti. Draugai reagavo įvairiai, vieni liūdėjo kaip ir tėvai - neįsivaizdavo, kaip išbūsim metus atskirai, kiti džiaugėsi, kad patirsiu tokį didelį nuotykį gyvenime. Apskritai buvo žmonių, kurie nesuprato, kokio velnio aš ten važiuoju, bet dauguma palaikė, stebėjosi ryžtu ir linkėjo didžiausios sėkmės.
- Išvažiavau 2006-ųjų vasarą, o su tėvais kalbėti pradėjau 2005-ųjų vasarą. Iš pradžių reakcija buvo audringa. „Kaip mes be Tavęs metus išgyvensim“,- kalbėjo tėvai. Bet po truputį tam ruošėsi, matė, kaip noriu, tai nesijautė turį teisę neleisti. Draugai reagavo įvairiai, vieni liūdėjo kaip ir tėvai - neįsivaizdavo, kaip išbūsim metus atskirai, kiti džiaugėsi, kad patirsiu tokį didelį nuotykį gyvenime. Apskritai buvo žmonių, kurie nesuprato, kokio velnio aš ten važiuoju, bet dauguma palaikė, stebėjosi ryžtu ir linkėjo didžiausios sėkmės.
- Kai jau nuvykai į Daniją, kaip tave pasitiko nauja šeima?
- Šeima mane pasitiko šiltai. Jei minėčiau detales, tai susėdome aplink stalą terasoje ir valgėme priešpiečius. Staiga naujasis tėtis atėjo su puokšte gėlių, pasidarė taip gera, kad vos neapsiverkiau. Bet pritapti naujojoje šeimoje nebuvo lengva. Su vyresniąja seserimi taip ir nesusidraugavome - tiesiog buvom per daug skirtingos.Taigi pakeičiau šeimą, antrojoje pritapau iš karto ir buvau labai laiminga.
- Šeima mane pasitiko šiltai. Jei minėčiau detales, tai susėdome aplink stalą terasoje ir valgėme priešpiečius. Staiga naujasis tėtis atėjo su puokšte gėlių, pasidarė taip gera, kad vos neapsiverkiau. Bet pritapti naujojoje šeimoje nebuvo lengva. Su vyresniąja seserimi taip ir nesusidraugavome - tiesiog buvom per daug skirtingos.Taigi pakeičiau šeimą, antrojoje pritapau iš karto ir buvau labai laiminga.
- Kokia kalba Tau vyko pamokos? Apskritai, kokios ten mokyklos, kuo skiriasi nuo Lietuvos mokyklų?
- Pamokos vyko danų kalba, tad iš pradžių visiškai nieko nesupratau, tačiau po kurio laiko išmokau. O mokyklos labai skirtingos, nei čia – Lietuvoje. Na, pačioms mokykloms, savaime suprantama, skiriamas daug didesnis finansavimas.Taigi, mokykla turėjo nuosavą sporto centrą su baseinais, salėmis, didžiuliu stadionu su keliomis aikštėmis, muzikos kabinetuose po sintezatorių, galybę visų rūšių gitarų, būgnų ir ko tik nori bei įrašymo aparatūra. Kiekvienoje klasėje po projektorių, visur kompiuteriai, dvi lentynos su nešiojamais, kuriais gali kada nori naudotis. Na, vardinčiau ir vardinčiau. Mokymosi sistema irgi labai skiriasi - jie labai mažai mokosi atmintinai, labai daug dirba savarankiškai, grupėse, kuria projektus. Pavyzdžiui, mano klasė niekada nerašė kontrolinio. Tokių dalykų kaip “špargalkės” bei rašteliai apskritai nėra, nes visi sėdi su nešiojamais kompiuteriais ir susirašinėja per „messengerius“. Moksleiviai puikiai supranta, kad mokosi sau, niekas nebėgioja paskui ir nebaudžia, kad nepadarei namų darbų ar nebuvai pamokoje. Taip pat labai skiriasi santykiai su mokytojais. Danijoje į juos kreipiamasi vardais ir bendraujama laisvai, kaip su draugais, pagalbininkais. Mokytojai irgi labai gerbia mokinius, bendrauja kaip su lygiaverčiais. Trumpai tariant, sudarytos sąlygos, kad moksleiviai nejaučia tiek daug streso, kaip mes čia-Lietuvoje. Mokykloje nėra skambučių, jei pavėluoji atnešti užduotį, nieko tokio - atneši kitą dieną. Viskas labai kompiuterizuota - veikia internetas, kur visi dalijasi informacija, mato namų darbus, įvykius mokykloje, kalendorių ir t.t. Ir bene didžiausias skirtumas- vertinimo sistema kitokia, egzaminai sudaro, jei neklystu, 25% viso galutinio įvertinimo, kita dalis - iš minėtų rašomųjų darbų. Taigi, nėra tokio streso paskutiniais mokymosi metais ir yra atsakingai mokomasi visus 3 gimnazijos metus
- Pamokos vyko danų kalba, tad iš pradžių visiškai nieko nesupratau, tačiau po kurio laiko išmokau. O mokyklos labai skirtingos, nei čia – Lietuvoje. Na, pačioms mokykloms, savaime suprantama, skiriamas daug didesnis finansavimas.Taigi, mokykla turėjo nuosavą sporto centrą su baseinais, salėmis, didžiuliu stadionu su keliomis aikštėmis, muzikos kabinetuose po sintezatorių, galybę visų rūšių gitarų, būgnų ir ko tik nori bei įrašymo aparatūra. Kiekvienoje klasėje po projektorių, visur kompiuteriai, dvi lentynos su nešiojamais, kuriais gali kada nori naudotis. Na, vardinčiau ir vardinčiau. Mokymosi sistema irgi labai skiriasi - jie labai mažai mokosi atmintinai, labai daug dirba savarankiškai, grupėse, kuria projektus. Pavyzdžiui, mano klasė niekada nerašė kontrolinio. Tokių dalykų kaip “špargalkės” bei rašteliai apskritai nėra, nes visi sėdi su nešiojamais kompiuteriais ir susirašinėja per „messengerius“. Moksleiviai puikiai supranta, kad mokosi sau, niekas nebėgioja paskui ir nebaudžia, kad nepadarei namų darbų ar nebuvai pamokoje. Taip pat labai skiriasi santykiai su mokytojais. Danijoje į juos kreipiamasi vardais ir bendraujama laisvai, kaip su draugais, pagalbininkais. Mokytojai irgi labai gerbia mokinius, bendrauja kaip su lygiaverčiais. Trumpai tariant, sudarytos sąlygos, kad moksleiviai nejaučia tiek daug streso, kaip mes čia-Lietuvoje. Mokykloje nėra skambučių, jei pavėluoji atnešti užduotį, nieko tokio - atneši kitą dieną. Viskas labai kompiuterizuota - veikia internetas, kur visi dalijasi informacija, mato namų darbus, įvykius mokykloje, kalendorių ir t.t. Ir bene didžiausias skirtumas- vertinimo sistema kitokia, egzaminai sudaro, jei neklystu, 25% viso galutinio įvertinimo, kita dalis - iš minėtų rašomųjų darbų. Taigi, nėra tokio streso paskutiniais mokymosi metais ir yra atsakingai mokomasi visus 3 gimnazijos metus
- O koks jaunimas? Ar šiltai bendrauja tarpusavyje, ką veikia laisvalaikiu?
- Jaunimas - įdomus. Kadangi krūvis mokykloje nėra ypatingai didelis, susidaro tokios sąlygos, kad jaunimas laisvalaikiu, po pamokų, dirba. Taigi, jie yra labai savarankiški. O savaitgaliais populiariausia yra eiti į klubus.
- Jaunimas - įdomus. Kadangi krūvis mokykloje nėra ypatingai didelis, susidaro tokios sąlygos, kad jaunimas laisvalaikiu, po pamokų, dirba. Taigi, jie yra labai savarankiški. O savaitgaliais populiariausia yra eiti į klubus.
- Ar jaunimas kultūringas? Kaip su alkoholio vartojimu? Ar daug rūkančių jaunų žmonių?
- Rūkymas bei alkoholis Danijoje legalus nuo 16 metų. Danai iš tiesų garsėja išgeriamo alkoholio kiekiais. O ar daug rūkančiųjų, tai čia sąlyginis klausimas. Kam kiek atrodo daug. Gal tiesiog labiau matyti, kada ir kiek jie rūko, nes tai gali daryti nesislėpdami -cigaretes parduoda valgykloje, šalia mokyklos padarytos gražios rūkyklos.
- Rūkymas bei alkoholis Danijoje legalus nuo 16 metų. Danai iš tiesų garsėja išgeriamo alkoholio kiekiais. O ar daug rūkančiųjų, tai čia sąlyginis klausimas. Kam kiek atrodo daug. Gal tiesiog labiau matyti, kada ir kiek jie rūko, nes tai gali daryti nesislėpdami -cigaretes parduoda valgykloje, šalia mokyklos padarytos gražios rūkyklos.
- Gal buvo kažkas, kas Danijoje šokiravo, galbūt pralinksmino?
- Visų pirma, tai maistas. Danams tai bene svarbiausias dalykas. Danas sako: „kaip laukiu Kalėdų - taip gerai pavalgysiu!“ Kai klausi, ką jie daro per tokią ar anokią šventę, sako - valgom tą ir aną. Taigi, jų šventinės tradicijos susijusios su maistu. Dar nustebino jų vėliavos tradicija. Visi žmonės kiemuose turi stiebus, o vėliavos yra keturių rūšių - viena jų turi vardą, kitos - šiaip pavadinimus. Vėliava keliama, kai šventi gimtadienį, kai karalienė švenčia gimtadienį ir t.t. Kai atvykau į šeimą, tai buvo ypatinga diena, todėl taip pat kabėjo vėliava - ji keliama, kada tik nori.
- Visų pirma, tai maistas. Danams tai bene svarbiausias dalykas. Danas sako: „kaip laukiu Kalėdų - taip gerai pavalgysiu!“ Kai klausi, ką jie daro per tokią ar anokią šventę, sako - valgom tą ir aną. Taigi, jų šventinės tradicijos susijusios su maistu. Dar nustebino jų vėliavos tradicija. Visi žmonės kiemuose turi stiebus, o vėliavos yra keturių rūšių - viena jų turi vardą, kitos - šiaip pavadinimus. Vėliava keliama, kai šventi gimtadienį, kai karalienė švenčia gimtadienį ir t.t. Kai atvykau į šeimą, tai buvo ypatinga diena, todėl taip pat kabėjo vėliava - ji keliama, kada tik nori.
