Temų formuluotės kelia ginčus švietimo bendruomenėje
Pasak M. Inkrataitės, šių metų lietuvių kalbos ir literatūros Valstybinio egzamino temas galima vadinti netradicinėmis. „Rašinių temos yra šalutinės, mokykloje neakcentuojamos. Išskyrus, žinoma, keturių metų laikų temą. Tačiau tikrai nebuvo taip, kad mokinys, mokęsis dvylika metų, nesugebėtų parašyti bent vienos iš pateiktų temų. Manau, kad išlaikiusiųjų ir neišlaikiusiųjų egzaminą abiturientų skaičiai nesiskirs nuo praėjusių metų. Jei ir bus kitokie, tai tikrai neženkliai“, — teigia pedagogė.
Ji pažymi, jog švietimo bendruomenėje yra nesutariama dėl rašinių temų formulavimo: „Šiuo metu, rodos, pasipiktinimą švietimo bendruomenėje kelia ir tos temos, kurios konkrečiai nurodo rašinio kryptį (nes kaip mes galime žmogui pasakyti, kaip jis turi mąstyti, kaip galime jį sprausti į rėmus, supakuoti į dėžutę), ir tos temos, kurios verčia mąstyti, samprotauti (nes kaip galima duoti temą, kuri mokinį paklaidintų). Manau, kad bet kokiu atveju kiekvienų metų rašinių temos atliepia ugdymo programą. Tiesiog vienoms jų argumentus ir pavyzdžius kūriniuose randame lengviau, kitoms tarsi reikia ieškoti šalutinių, mažiau paliestų ir akcentuotų temų“.
Lengviausia suklysti buvo temoje apie vertę
Kalbinta pedagogė tikina, jog Rašinys — ne matematikos uždavinys, kad į jį būtų vienas konkretus atsakymas. Jei tema verčia pasukti galvą, verta prisiminti, kad tai normalu — egzamine juk ir neturėtų būti lengva.
„Šiais metais klaidžiausia tema buvo ,,Kas turi vertę, bet neturi kainos?” Taip, pirma reikėjo apibrėžti, kas yra kaina, o kas yra vertė. Čia mokiniai turbūt ir galėjo ,,paslysti”. Apskritai, apie kokią kainą čia kalbame? Ar kaina — pinigai? Ar kaina — aukojamas laikas, kompromisų darymas, kažko brangaus išsižadėjimas? Galbūt kaina reiškia, kad tos vertybės, poelgio ar kokio nors reiškinio negalime pamatuoti? Bet kaip tuomet žinome, kad kažkas yra vertinga, jei negalime to dalyko vertės nustatyti? Šie klausimai yra sudėtingi, tačiau tai yra samprotavimo rašinio tikslas — samprotauti, remtis literatūros kūriniais, o atsakymo galima ir nerasti“, - tikina M. Inkrataitė.
Pasak jos, rašinio tema apie užsienį reikalavo mokinių apsiskaitymo ir dėl to galėjo mokiniams pasirodyti sunki. „Lietuvos švietimo sistema nepuoselėja (o turbūt ir nėra pritaikyta tam) mokinių apsiskaitymo tradicijos, kaip, pavyzdžiui, prancūzai. Taip, tema buvo sunki, tačiau kita literatūrinio rašinio tema buvo apie metų laikus: visiems puikiai žinoma, paprasta ir aiški. Manau, kad šiais metais mokiniams buvo sudarytos sąlygos rinktis temas pagal savo žinių lygį“, — teigia mokytoja.
Rekomenduojami autoriai – mažai pažįstami
Anot M. Inkrataitės, didžioji dalis egzaminą laikiusių moksleivių rekomenduojamais autoriais nesirėmė, nes mažai apie juos žinojo ir nebuvo nagrinėję jų kūrinių. „Šie autoriai yra mažai akcentuojami mokykloje. Žinau atvejų, kai mokytoja parenka dešimt autorių mokiniams, šie juos „iškala“ ir tuo apsiriboja pasiruošimas egzaminui. Nemanau, kad šie mokiniai egzamine mokėtų pasiremti Martinaičiu ar Krivicku. Bet tam ir yra rekomendacijos — jos tik duoda pasiūlymus, o galutinį sprendimą, kokiais autoriais remsis, mokinys priima pats“, — argumentuoja mokytoja ir priduria, jog šių metų egamine pati būtų pasirinkusi pirmąją samprotavimo rašinio temą ,,Kas turi vertę, bet neturi kainos?”: „Nė vienu rekomenduojamų autorių nesiremčiau, galbūt būčiau pasirėmusi Katiliškiu, Mykolaičiu-Putinu, galbūt Apučiu, Baranausku, Biliūnu… Papildomiems argumentams rinkčiausi užsienio literatūrą: Hanya Yanagihara, Romain Gary, Alan Brennert, Yoko Ogawa ir t.t“.
Konkursinio balo skaičiuoklė:
https://www.kurstoti.lt/kbs#/
