Lietuvių kalbos ir literatūros VBE rezultatai kasmet tendencingai prastėja. Viena iš priežasčių – daugelyje mokyklų vyraujantis įsitikinimas, kad užtenka mokėti tik rašybą ir skyrybą. Tačiau ir egzamine, ir vėliau gyvenime jums tikrai pravers įgūdžiai sklandžiai, aiškiai ir stilingai reikšti mintis tiek sakytine, tiek rašytine kalba.
Linksnių vartojimo klaidos
Abiturientų rašiniuose dažnai pasitaiko dvejybinių linksnių vartojimo klaidų. Dažnai būdvardiškojo žodžio linksnis nederinamas su to žodžio, kurio požymis nurodomas, linksniu, pvz.:
- Nebedirbantis žmogus ne tik tampa našta savo bendruomenėje, bet ir jo gyvenimas tampa nykiu (=nykus) bei beprasmiu (=beprasmis).
- Liudas Vasaris suprato, kad kunigystė nedaro jo laimingu (=laimingo).
- Lieka viena išeitis: susigyventi su savo nuodėme ir stengtis būti geresniu (=geresniam).
Nepamatuotai vartojamas įnagininkas su veiksmažodžio būti formomis, kuriuo nurodoma nekintama būsena, pvz.:
- Jis nėra jokiu didvyriu (=joks didvyris).
- Mes visi esame savo valstybės šeimininkais (=šeimininkai).
Dar gana dažnai pasitaikanti klaida – vardininko ir galininko vietoje reikiamo dalies kilmininko vartosena, pvz.:
- Ir vis dėlto kyla abejonės (=abejonių) dėl to, ar viskas padaryta <...>.
- Šių dienų pasaulyje būna situacijos (=situacijų), kai individas neišlaiko žmogiškumo išbandymų ir nusikalsta prieš jį.
- Šie klausimai žmogui sukelia įvairias problemas (=įvairių problemų).
Taigi, galima teigti, kad mokiniai nejaučia apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raiškos skirtumų.
Taip pat vis dar vyrauja įsitikinimas, kad vietininko klaidos abiturientų rašiniuose – pačios dažniausios, bet iš tikrųjų jų pasitaiko palyginti nedaug. Vartojami abstrakčių veiksmažodinių daiktavardžių vietininkai, kurie jokios vietos reikšti negali, pvz.:
- Žmogaus auklėjime (=auklėjant žmogų) ypač svarbus mamatės pavyzdys.
- Tačiau betarpiškame bendravime (=tiesiogiai bendraujant) su šeima šarvai nėra patogūs.
Taip pat pastebėta, kad rašiniuose vietininkas vartojamas ir ypatybės turėtojui ar būsenos patyrėjui reikšti, kai asmens vidus negali būti siejamas su vieta, pvz.:
- Parodo disharmoniją asmenyje (=asmens disharmoniją).
- Dauguma žmonių įžvelgia klaidas kitame žmoguje (=kito žmogaus klaidas).
Neretai mokiniai netaisyklingai vartoja vietininko formą vardan tikslui, priežasčiai reikšti, pvz.:
- Antanas Garšva nuolat svarstė, vardan ko (=dėl ko; kam) jis gyvena.
- Mažvydas atsisakė asmeninės laimės vardan vieno tikslo (=dėl vieno tikslo).
Iš netaisyklingos vietininko vartosenos dar galima išskirti vartojamus verstinius laiko, būdo (kartais su laiko atspalviu) ir priežasties vietininkus, pvz.:
- Svarstymai dėl pašaukimo kankina Liudą Vasarį aštuoniolikos metų laikotarpyje (=aštuoniolika metų).
- Pirmoje eilėje (=Pirmiausia; Visų pirma; Pradžioje) Skirgaila ieško kelio savo tautai.
- To rezultate (=Dėl to) Severja ištekėjo už tijūno Rapolo.
- Visuomenės poveikyje (=Veikiamas visuomenės; Dėl visuomenės poveikio) žmogus apsimeta kvailiu <...>.
Taip pat kliūva mokinių darbuose galininku be reikalo reiškiamas tikslas, pvz.:
- Vėliau Liudas Vasaris išvyko studijuoti teologiją (=teologijos) į Peterburgą.
- <...> vaidila Stardas stojo ginti senuosius dievus (=senųjų dievų).
- Mažvydas į Ragainę atvyko atlikti istorinę misiją (=istorinės misijos) <...>.
Tik pavieniais atvejais klystama vartojant linksnius, valdomus veiksmažodžių
atitikti, atstovauti, pasiekti, pasitikėti, galininkinių veiksmažodžių su neiginiu ne-, būdvardžių dosnus, turtingas. Pvz.:
- Dažniausiai bandome atitikti stereotipams (=stereotipus).
- Nors kaimo senukas Vinculis atstovauja senąją kartą (=senajai kartai), tačiau viešai nesipiktina pienininko poelgiu.
- Ne visuomet kvailiais galime laikyti žmones, kurie pernelyg pasitiki kitiems žmonėms (=kitais žmonėmis).
- Žmonės apsimeta kvailiais norėdami pasiekti kokio nors tikslo (=kokį nors tikslą).
- Skirgailai dėl to širdį (=širdies) neskauda.
- Mamatė turtinga gerumu ir šiluma (=gerumo ir šilumos).
- Dažnai gyvenimas dosnus kelionėmis ir nuotykiais (=kelionių ir nuotykių).
Prielinksnių ir polinksnių vartojimas
Lietuvių kalboje yra nedaug polinksnių, bet mokinių rašiniuose jie dažnai parašomi netaisyklingai:
1) žodžiai pagalba, dėka būdo, kartu ir priemonės reikšme, pvz.:
- Ironijos pagalba (=Ironija; Ironizuodamas) pasakotojas apsisaugo nuo jausmų proveržio.
- Klaidų dėka (=Klysdamas) žmogus tobulina save;
2) polinksniškai vartojamas įnagininkas atžvilgiu tiesioginiam santykiui su objektu reikšti, pvz.:
- Nesiimama jokių teisingumo priemonių tokių žmonių atžvilgiu (=prieš tokius žmones).
Prielinksnių vartojimo klaidų pasitaiko retai. Mokinių baigiamuosiuose darbuose netaisyklingai vartojami prielinksniai pas, prieš, apie.
Sintaksės norma pažeidžiama, kai prielinksnio pas konstrukcija vartojama reikšti veikėjui, kuriam kas nors nutinka, įvyksta, pvz.:
Pas Liudą Vasarį (=Liudui Vasariui) kilo mintis mesti kunigystę ir atsidėti tikrajam savo pašaukimui.
Taip pat su veiksmažodžiais kreiptis, sužinoti, pvz.:
- Kreipiasi pas jaunąjį pienininką (=į jaunąjį pienininką), kad nušautų Marazyno kalę.
- Sužinojęs pas aplinkinius (=iš aplinkinių) apie Auksės savižudybę, Vasaris tai skaudžiai išgyvena.
Analizuojant abiturientų rašinius pastebėta, kad prielinksnis apie netaisyklingai vartojamas su veiksmažodžiais ginčytis, rūpintis, pvz.:
- Skirgaila su Stardu ginčijasi apie Lietuvos politinę situaciją (=dėl Lietuvos politinės situacijos).
- Mamatė rūpinasi apie savo vaikus (=savo vaikais), rodo jiems geriausią pavyzdį.
Prielinksnis prieš klaidingai vartojamas su veiksmažodžiais įsipareigoti, priešintis, pralaimėti, pvz.:
- Mažvydui sunku įsipareigoti prieš Lietuvą (=Lietuvai).
- Liudas Vasaris ilgai priešinasi prieš savo pašaukimą (=pašaukimui).
- Skirgaila pralaimėjo ne tik prieš savo tautą (= savo tautai), bet ir prieš patį save (=sau).
Prieš klaidingai vartojamas ir su būdvardžiu atviras, pvz.:
- Mykoliukas nebuvo iki galo atviras prieš Severją (=Severjai).
Taip pat su daiktavardžiais pareiga, neapykanta, pvz.:
- Mažvydui buvo svarbesnė pareiga prieš tėvynę (=tėvynei) negu prieš tikėjimą (=tikėjimui).
- Pamilusi vokiečių riterį Kelerį kunigaikštytė atstumia Skirgailą ir jaučia neapykantą prieš jį (=jam).
Kitų sintaksinių konstrukcijų vartojimas
Dar viena dažnesnių klaidų mokinių darbuose – netaisyklinga padalyvio, pusdalyvio ir dalyvio vartosena. Itin dažnai klystama vartojant padalyvius, reiškiančius to paties veikėjo šalutinį veiksmą, asmeniniuose sakiniuose, pvz.:
- Supratus (=Supratęs), kad tijūnas Rapolas galės Severjai suteikti geresnį gyvenimą, Mykoliukas išsižada mylėtos merginos.
- Lyginant (=Lygindami) J. Biliūno ir J. Savickio noveles galime įžvelgti herojų
- panašumą <...>.
- Apibendrinant (=Apibendrindamas) galiu pasakyti, kad Liudas Vasaris Vinco Mykolaičio-Putino kūrinyje „Altorių šešėly“ visad siekė dvasinio tobulėjimo.
Mokiniai sunkiai suvokia, kas yra šalutinis sakinio veiksmas ir kaip jis turėtų derėti
su pagrindiniu sakinio veiksmu.
Rečiau mokiniai neapdairiai vartoja pusdalyvius, kai veiksmai eina vienas po kito, pvz.:
- Dauguma žmonių sugeba nuraminti savo sąžinę priprasdami (=ir pripranta) prie jos priekaištų.
- Pasirinkdamas (=pasirinkęs) kunigo kelią pagrindinis veikėjas sprendžia pagrindinį sielos konfliktą <...>.
Klystama ir vartojant veikiamuosius būtojo kartinio laiko dalyvius veiksmui, vykstančiam vėliau už pagrindinį veiksmą, reikšti, pvz.:
- Kūrinyje pasakojama, kaip ūkininkas Dalba pavasarį nori atnaujinti ūkį nutaręs (=ir nutaria) paskandinti savo senąjį šunį.
- Liudas Vasaris bando pritapti prie kunigo gyvensenos pasmerkęs (=ir pasmerkia) save lėtai dvasinei mirčiai.
Retkarčiais pasitaiko iš rusų kalbos atėjusių sakinių pradžios, jų siejimo konstrukcijų kas liečia, kas dėl, vietoj to, kad..., pvz.:
- Kas liečia pažinimą, jis (=O pažinimas; Pažinimas) taip pat yra neatsiejama gyvenimiškų pamokų dalis.
- Kas dėl klaidų (=O dėl klaidų; Dėl klaidų), tai jos dažniausiai moko ir suteikia išminties.
- Vietoj to, kad rūpintis (=Užuot rūpinusi) vaiku, motina gyvena palaidą gyvenimą.
Sudėtinio sakinio dėmenų ir sakinio dalių jungimas
Sukaupti duomenys rodo, kad abiturientų rašuniuose pasitaiko ir nemažai įvairių sudėtinių sakinių nesklandumų.
Visų pirma, ugdymo procese reikėtų daugiau dėmesio skirti prijungiamiesiems sakiniams. Dažna sintaksės klaida – klaidingai vartojama bendratis (kaip ir padalyvis) su jungtuku kad tikslo šalutiniuose sakiniuose ir su jungtukais jei, jeigu
sąlygos šalutiniuose sakiniuose, pvz.:
- Kiekvienas tautos pilietis turi turėti dalelę atsakomybės, kad išlaikyti (=išlaikytų) savąją kultūrą gyvą.
- Kad išsiaiškinus (=Kad išsiaiškintų; Norėdamas išsiaiškinti), kas tėvo žudikas, Hamletas pasirenka kvailio vaidmenį.
- Jei sakyti (=Jei sakytume; sakysime) tiesą, šiandien nepuoselėjame žmogiškumo.
Vis dar pasitaiko atvejų, kai tikslo šalutiniam sakiniui jungti vartojamas jungtukas
jog, pvz.:
- Mažvydas pasiliko Prūsijoje, jog (=kad) padėtų vietiniams lietuviams.
Rašydami sudėtinius sakinius, mokiniai ne visada atkreipia dėmesį, kad pažyminio šalutinis dėmuo vartojamas prie pažymimojo žodžio, pvz.:
- Nerasime nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris nebūtų suklydęs (=Nerasime pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris nebūtų suklydęs).
- Žmonės yra laimingesni, kurie tiki kitų gerumu (=Laimingesni yra tie žmonės, kurie tiki kitų gerumu).
Vienarūšės sakinio dalys ir savarankiški sudėtinio sakinio dėmenys jungiami lietuvių kalbai nebūdingais jungiamaisiais žodžiais tuo pačiu, o taip pat, dalelyte gi, pvz.:
- Taip Aputis įprasmina moters kelionę, tuo pačiu (=kartu; drauge) atskleidžia jos žmogiškumą ir norą padėti.
- Naujos ateities žmogus turi būti drąsus, sąmoningas, o taip pat (=taip pat) ir tvirtas, kad nepasiduotų kitų įtakai.
- Dažnai tėvai savo vaikus bando apsaugoti nuo sunkumų, gi (o=) šioje situacijoje vaikas turėjo subręsti labai anksti.
Parengta pagal Laimutės Bučienės straipsnį „Mokinių raštingumo problemos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbuose“.
