7 dalykai, kuriuos turi žinoti, jei galvoji apie mediko profesiją

Keturios priežastys “už” ir trys “tačiau”

 

Taigi, jei galvoji apie mediko profesiją, čia yra 4 priežastys „už“:

 

1. Galimybė keisti pasaulį. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, medikai ir apskritai pažanga medicinoje iš tiesų daro pasaulį geresnį. Prieš porą šimtų metų vidutinis gyventojų amžius Europoje siekė 34 metus, ir tai, kad dabar šis skaičius siekia net 70-80 metų, didžiąja dalimi atsitiko dėl pažangos medicinos srityje. Jei to nebūtų įvykę, nežinia ar būtume galėję skaityti „Harį Poterį“ savo vaikystėje (J.K. Rowling pirmąją „Hario Poterio“ knygą išleido būdama 32 metų – taigi, XIX-ojo amžiaus standartais ji būtų buvusi „netoli mirties“). Ir nežinia, ar būdami paskutinėse klasėse, dar tebeturėtume savo senelius ir mamas.

 

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios pasirenkama mediko profesija – tai dėl noro padėti žmonėms bei gelbėti jų gyvybes.

 

2. Galimybė nuolat mokytis. Ne visus tie mokslai įkvepia, bet jei esi iš tų, kurie smalsūs, nori kasdien sužinoti ką nors naujo ir ko nors ėmęsis darai tai nuosekliai – tuomet  medicina yra ta sritis, kur mokytis visada bus ko. Kasmet išrandami nauji vaistai, nauji gydymo būdai, pagaliau – kaip dabar matome – atsiranda nauji pasaulį apimantys virusai. Ir tai stumia medikus nuolat domėtis naujienomis, mokytis bei tobulėti. 

 

3. Platus karjeros galimybių laukas. Čia kalbame ne apie lipimą karjeros laiptais į viršų – jauni medikai sako, kad tai nėra taip paprasta Lietuvoje. Kalbame apie tai, kad pabaigus medicinos studijas, gali rinktis ne tik dirbti gydytoju poliklinikoje. Pasirinkimų yra daug daugiau! Tiems, kuriuos įkvepia kelionės ir adrenalinas, atviri karo medikų korpusai bei medikų misijos įvairiuose pasaulio regionuose. Besidominčių moksliniais tyrimais laukia laboratorijos, kur galbūt gims nauji vaistai nuo vėžio. Na, o turintys itin gerus bendravimo įgūdžius gali rinktis karjerą privačioje klinikoje – čia laiko kiekvienam pacientui turėsi daugiau.

 

4. Tu būsi svarbus. Pas gydytoją kasdien ateina nauji pacientai. Jų problemos jiems pačios svarbiausios, o tu – vienintelis, kuris gali padėti jas išspręsti (na, arba tavo kolegos). Nuo seno gydytojai dėl savo kompetencijų, kurios sunkiai įgyjamos, būdavo labai vertinami visuomenėje. Ir vertinama būdavo ne tik tai, ką jie daro, bet ir apskritai jų nuomonė bet kokiu svarbiu bendruomenei klausimu, ypač sunkiu metu. Karo, bado ar kitų stichijų akivaizdoje, kaimas gręždavosi į savo „trijulę“: kunigą, gydytoją ir mokytoją. Keičiantis amžiams, šiuo metu jau turime ir kitų gerbiamų profesijų, kurių atstovai yra vertinami už savo kompetencijas, pagaliau turime net „influencerius“, kurių nuomonės yra klausoma. Tačiau tikrai sunkiu metu, žmonės ir dabar gręžiasi į gydytojus ir klauso jų, o ne tų, kurie ką tik patarinėjo apie šukuosenas ar rodė vaizdelius iš savo vonios.

 

Jeigu aptarėme kelis medikų profesijos „pliusus“, reikia paminėti, kad kaip yra priežastys „už“, taip, be abejo, yra ir kelios aplinkybės „tačiau“ (arba „bet“). 

 

Tad štai ir tie 3 „bet“:

 

1. Ilgos studijų valandos (ir metai). Su kai kuriomis kitomis profesijomis taip atsitinka, kad pabaigus studijas ir patekus į savo pirmąją darbovietę supranti, jog visko turi mokytis iš naujo, nes universitete įgytos žinios nelabai pritaikomos praktikoje, arba bent jau tų žinių nauda nelabai „apčiuopiama“... Tačiau to nepasakysi apie mediciną. Studijų metu įgytos anatomijos, fiziologijos, farmakologijos ir kitų sričių žinios tikrai bus esminės tiek nustatant ligos diagnozę, tiek parenkant gydymą, ir be šių žinių mediko profesijoje neapsieisi niekaip. Todėl tai itin motyvuoja medicinos studentus gilintis į studijas. Kartu tai reiškia labai daug darbo valandų mokantis lotyniškus kaulų bei raumenų pavadinimus. Medicinos studentai tikrai nėra tie, kurie daugiau laiko praleidžia  studentiškuose vakarėliuose nei prie knygų. Ir reikia turėti mintyse, kad ilgai truks ne tik studijų valandos, bet ir studijų metai – medicinos studijos Lietuvoje trunka 6 metus, kurios vėliau, jei norite dirbti praktikoje, dar pratęsiamos 3-6 metų trukmės rezidentūra.

 

2. Milžiniška atsakomybė ir stresas. Visi klystame, tačiau mediko klaidos kaina gali būti labai aukšta. Žinoma, ne visi studijavę mediciną, tampa chirurgais. Tačiau net ir pacientui, sergančiam gripu, gali išsivystyti įvairios komplikacijos, kurios gali baigtis ir mirtimi. Ši atsakomybė kelia didelę įtampą, ir su ja susitvarko tikrai ne visi. 

 

Karų, suiručių ir epidemijų atvejais medikai dirba nepaisydami valandų ir pamainų trukmės. Tačiau net ir „ramiais laikais“ tenka dirbti su ribotais resursais, paskirstyti savo dėmesį tarp darbo su pacientu ir „popierių“ pildymo (tiesa, dabar daugiau jau pildomi nebe „popieriai“, o grafos kompiuteryje) ir sakyti liūdnas žinias pacientams ar jų artimiesiems.

 

3. Pasiaukojimas. Dar prieš dvi savaites tai galėjo skambėti kaip tuščias žodis. Tačiau dabar medikai visoje Lietuvoje rizikuoja savo gyvybėmis, gelbėdami kitų. Hipokrato priesaika nėra tuščias dalykas, tai esminis pasižadėjimas visus savo darbo praktikos metus nesudvejoti ir gelbėti kito gyvybę, rizikuojant sava. Ir tą tenka daryti ne tik karo medikams, bet kaip dabar matome – ir „paprastiems“ gydytojams Ukmergėje. Medikams tenka palikti savo šeimas ir rūpintis kitais. Tenka dirbti su ribotais resursais, nepakankamomis apsaugos priemonėmis ir daryti viską, kas yra jų valioje, kad gelbėtų mus.

 

Kiekviena profesija turbūt turi keletą „už“ ir dar daugiau „tačiau“. Esminis postūmis pasirinkti vieną ar kitą profesiją – jaučiamas „pašaukimas“: ypač medikai tą įvardina aiškiai – be „pašaukimo“ apie šią profesiją net nėra ko galvoti. Bet kaip išmatuoti tą pašaukimą, kai sėdi mokyklos suole (ar prie savo kompiuterio namuose, nes dabar mokaisi nuotoliniu būdu), ir tave dabar „šaukia“ augintinis, kad išvestum į lauką arba mama, kad padėtum virtuvėje, o jokio „oficialaus“ šaukimo iš medicinos studijų katedros nesi gavęs niekada? :) Čia taip žinoma juokais, niekas šaukimų į studijas nesiuntinėja, ir mes visi žinome apie tai :).

 

Savo „pašaukimą“ gali „pasimatuoti“, kalbėdamas su pažįstamais medikais (galbūt tavo tėvai ką nors pažįsta ir gali paprašyti pakalbėti su tavimi), klausdamas jų apie savo darbo kasdienybę, prašydamas įvardinti, su kokiomis problemomis jie susiduria, kokios jų savybės padeda jiems susidoroti su savo darbais. Apie ką jie svajojo, stodami į šias studijas, ir kaip tai dabar atrodo realybėje? Kai klausysi ką jie pasakoja, „matuok“ savo „temperatūrą“ – kaip tu jaustumeisi toje situacijoje apie kurią kalbama, ar tave uždega (o gal atbaido) tos problemos, apie kurias jie pasakoja. Ar tu turi tas savybes, apie kurias jie kalba? 

 

Ir jei nuspręsi, kad čia tavo vieta – tuomet kantrybės tau (jos prireiks ne tik visus studijų metus, bet ir po to) ir sėkmės! 

 

O jei įdomu kokie pernai buvo konkursiniai balai medicinos studijose ir kokie šiemet galėtų būti Tavo šansai pasinaudok mūsų --- 2020 m. Konkurisnio balo skaičiuokle -- https://www.kurstoti.lt/kbs#/